Monthly Archives: February 2014

Paskrebenimai klaviatūra apie Oskarui nominuotus filmus

Neapsimetinėsiu  kino kritiku, nes toks nesu. Tiesa, filmų aš daug žiūriu. Taip jau išpuolė, kad už poros dienų vyks Oskarų apdovanojimų ceremonija. Ta proga, prioritetine tvarka išrikiavau man labiausiai patikusius filmus, kurie varžosi Best Picture kategorijoje.

Dallas Buyers Club soundtrack album cover1. Dallas Buyers Club, rež. Jean-Marc Vallée

Įdomi šių metų aplinkybė, 5 iš 9 filmų yra paremti tikrais faktais. „Dallas Buyers Club“ pasakoja purvino kaubojaus gyvenimo istoriją, kuris susirgęs AIDS pradeda kovoti už savo ir kitų sergančiųjų teisę gauti jiems reikalingų medikamentų. Aktorių vaidyba nepriekaištinga, o pati istorija įtraukianti. Labai įdomu stebėti pagrindinio herojaus asmenybės virsmą iš homofobiško, tik savimi besirūpinančio tipo į jautrų ir atsakingą asmenį.

2. The wolf of Wall street, rež. M. Scorcese

Šis Leonardo DiCaprio vaidmuo šiek tiek priminė „Aviatorių“ ir „Pagauk, jei gali“. Šių filmų veikėjų bendras bruožas – paversti auksu viską, prie ko prisiliečia. Mums mažiems, pilkiems žmogeliukams patinka žiūrėti filmus apie sėkmingus, piniguose besimaudančius žmones ir pasvajot kaip smagu tokiu būti. „The wolf of Wall street“ veiksmas greitas, daug alkoholio, narkotikų, šėlionių ir pinigų. 3 valandos neprailgsta ir norisi, kad DiCaprio ir Scorcesės draugystė tęstųsi dar ilgai.

NEBRASKA-MOVIE-01-1024x7343. Nebraska, rež. Alexander Payne

„Nebraska“ juodai baltas filmas apie tėvo ir sūnaus santykius. Tai ganėtinai jautri juosta, atskleidžianti žmogaus silpnybes, tačiau aiškiai sudėliojanti svarbiausias vertybes. Filme sūnus stengiasi nuskaidrinti senstelėjusio, ekscentriško tėvo gyvenimą. „Nebraska“ yra apie atleidimą, artimo meilę ir pasiaukojimą, tačiau meistriškai išvengiama sentimentalumo, kuris neretai atsiranda nagrinėjant tokias temas.

4. Gravity, rež. Alfonso Cuarón

Filmą „Gravity“ pradėjus rodyti Lietuvoje, internete pasipylė daugybė liaupsinančių atsiliepimų. Vis dėlto su bendra nuomone nevisiškai sutinku, filmas man ypatingo įspūdžio nepaliko, nei siužetas, nei vaidyba nėra ypatingi. Visas filmo gėris yra puikūs specialieji efektai, na ir aišku, mano sentimentai viskam, kas susiję su kosmosu.

images (1)5. 12 years a slave, rež. Steve McQueen

Filmai apie juodaodžių, žydų, homoseksualų ar kitų pažeidžiamų grupių patirtas neteisybes visuomet susilaukia didelio dėmesio. Jie neša didelį emocinį užtaisą ir dažnai gauna didesnius įvertinimus, nei kitu atveju galėtų tikėtis. Būtent emocija ir gelbėja šį filmą, nes siužetas mano akimis žiūrint šiek tiek blankokas. „12 years a slave“ iš arti parodo smurtą ir neteisybę, kurią išgyveno pagrindinis filmo veikėjas. Įspūdį dar sustiprina tai, kad juosta paremta tikrais faktais. Filmas sukrečia ir priverčia pagalvoti, kokia iš tiesų išsigimusi žmonių padermė.

6. Philomena, rež. Stephen Frears

Filomena – pagyvenusi moteris, kuri padedama žurnalisto ieško prieš daugybę metų iš jos atimto sūnaus. Susitikdama su jos vaiką pažinojusiais žmonėmis, pagrindinė filmo veikėja keliauja per jai nepažįstamą sūnaus gyvenimo istoriją.  Filmas išryškina dievo tarnų – vienuolių melą, siekiant nuslėpti įvaikinti atiduoto Filomenos sūnaus istoriją. Jaunystėje nesantuokinį vaiką pagimdžiusi moteris filme parodoma kaip atlaidi ir dievobaiminga moteris, tokiu būdu priešpastatant ją fanatiškoms vienuolėms. Įdomus yra jos ir ciniško žurnalisto santykis, jų skirtingi požiūriai į pasaulį ir tų pasaulių sąlyčio taškų ieškojimas.

atsisiųsti (2)7. Captain Phillips, rež. Paul Greengrass

Dar vienas filmas paremtas tikra istorija, apie tai kaip Somalio piratai paima į nelaisvę vieno laivo kapitoną. Filme pasakojama istorija nutiko vos prieš kelis metus, o kadangi apie šiuolaikinius piratus vis tenka kartas nuo karto išgirsti, žiūrėti sąlyginai įdomu. Filmas nėra įsimenantis ar sukeliantis didelį įspūdį: pažiūrėjau, labai nesigailiu, kad pažiūrėjau, bet vietomis buvo nuobodu ir antrąsyk greičiausiai nežiūrėčiau.

8. Her, rež. Spike Jonze

Šį grūdų į 8 vietą, nes po pusės filmo užmigau. Taip nutinka retai, bet ta pusė, kurią mačiau neužkabino, veiksmas lėtas ir neįtraukiantis.

9. American hustle, rež. David O. Russell

Prisipažinsiu užmigau ir per šitą. 10 Oskaro nominacijų kiek nustebino. Gal kada nors reiks prisiversti pažiūrėti visą, bet tai ką mačiau prieš užmigdamas, to padaryti visai neskatina.

Niekas nenori būti nevykėliu

imagesKadaise klasė buvo prigimtinis dalykas: jei gimei valstiečiu, tai tikrai bajoru netapsi. Gimei turtingas – tikėtina ir būsi turtingas, jei vargšas – vargšas. Viskas buvo nulemta ir tokia tvarka buvo visiems savaime suprantama, todėl niekas per daug galvos dėl tokios hierarchijos nesuko.

Išbujojus kapitalizmui, klasės išnyko. Kiekvienas pasidarė savo likimo kalviu. Taigi tik nuo paties žmogaus pasidarė priklausoma, ar jis taps kažkuo, ar niekuo. Būdamas juodanagio amatininko sūnelis vargiai galėjai pasvajoti apie draugystę su kokia nors grafaite, o šiais laikais niekas nedraudžia biednam kaimo berniokui rėžt sparną aplink kokio nors pramonininko dukrelę.

Visi nori būti sėkmingi

Gyvenant tokiomis sąlygomis, kai gali elgtis su savo gyvenimu kaip nori, niekas nenori būti nesėkmingu stuobriu. Visi nori būti gražūs, turtingi, turėti gerą darbą ir statusą. Man kartais keista matyti dvidešimtmečius studenčiokus, savanoriškai įsispaudusius į švarką ir kaklaraištį ir demonstruojančius, kokie jie yra rimti, tikri jaunieji ilja laursai ir arvydai avuliai. Svarbiausias jų gyvenimo tikslas – prasimušti.

Vartotojiška visuomenė mums įpiršo kas yra sėkmingas žmogus, kaip jis turi atrodyti, kaip elgtis, su kuo bendrauti, kokius prekinius ženklus kultivuoti. Pažiūrėkite, kaip šiais laikais visi mojuoja iPhone, fotografuojasi Facebookui su Jack Daniel‘s buteliu ar pritariamai spaudinėja „Like“ mygtuką po Užkalnio postais. Viskas tik dėl to, kad norima kažkaip „atrodyti“, susikurti tapatybę, kuri apibrėžia tave kaip „fainą, linksmą, sėkmingą“ žmogų.

Daliai talentingesnių ir darbštesnių tas švarkas ir kaklaraištis ilgainiui tam neatskiriama gyvenimo dalimi. Ir aš nesakau, kad tai yra blogai. Bet aš prieš sėkmingo gyvenimo būdo fetišizavimą, kai niekas apart to nebėra svarbu ir pinigai tampa tikslu, o ne priemone.

Gero gyvenimo iliuzijos vaikymasis

Tie, kuriems ne taip pasiseka, keliauja dirbti į užsienį. Savam krašte „nelygis“ dirbti pardavėju, tinkuotoju ar vairuotoju. Geriau važiuoti ten, kur niekas tavęs nemato, kur niekas negali pabaksnoti pirštu ir priminti, tai ką ir pats žinai – esi nevykėlis. Aišku, atlyginimai Lietuvoje irgi neskatina čia būti darbininku. Bet ne piniguose esmė, esmė vartojime. Esmė turėti naują telefoną, mašiną, butą ar dar kažką. Vartojimas niekada nesuteikia pasitenkinimo, nes mes visuomet jaučiame stygių, kad ir kiek visko turėtume. Taip ir ritasi vienas po kito nauji iPhone: pirmas, antras, trečias, ketvirtas – kiek jau jų yra? Svarbu suspėti įsigyti.

Besivaikydami sėkmingo gyvenimo iliuzijos tik apgaudinėjame save: alkoholiu, narkotikais, besaikiu naršymu internete – bet kuo, kad tik trumpam pabėgti, pasimiršti, atsijungti, užslopinti įkyriai lendantį vidinį balsą, kad something is fucked.

Pabaigai

Aš nesu antikapitalistas, žaliasis, socialistas, anarchistas ar dar koks marginalas. Man patinka geri daiktai, bet jie nėra svarbiausias dalykas. Svarbiausia išlaikyti adekvatų santykį su mus supančia aplinka, žmonėmis ir daiktais. Aš nesakau, kad nereikia nieko dirbti, siekti ir tobulėti. Turiu du švarkus, bet neturiu kaklaraiščio. Gyvenimas susideda iš daugybės smulkmenų, tuo jis ir unikalus. Kai gyvenimas tampa vien tik „kaip tapti sėkmingu“ projektu jis tampa bevertis. „The freedom and simple beauty is just too good to pass up“.

Apie vaikščiojimo džiaugmą

difference-hiking-shoes-hiking-bootsMano gyvenime pasitaikė tokių etapų, kuomet buvau visai pamiršęs vaikščiojimą ir net nedidelius atstumus važiuodavau mašina. Ilgainiui supratau, kiek daug nepamatome sėdėdami už automobilio vairo ir suvokiau kaip smagu yra tiesiog vaikščioti. Kadangi tiesiog vaikščiojimo buvo per mažai, pradėjau eiti į ilgesnius ar trumpesnius žygius pėsčiomis. Vidutiniškai sukariu apie 15-20 kilometrų. Tai nėra daug, bet pakankamai, kad jau prisiminčiau turintis kojas, tačiau ne tiek, kad labai nuvargčiau. Paprastai kulniuojam dviese su drauge, kartais dar kažkas prisijungia.

Kur žygiuoti?

Paprasčiausia alternatyva, nereikalaujanti sukti dėl nieko galvos yra prisidėti prie kokio nors žygeivių klubo. Esu ėjęs su VU ir LSMU žygeiviais. Su LSMU daugiau mažiau viskas ok, bet VU tvyro šiokia tokia anarchija: atsiranda tokių, kurie žygio metu vartoja alkoholį, leidžia muziką, tempas lėtas, dažnai stoviniuojama. Tai erzina, todėl nerekomenduoju. Lietuvoje yra ir Pėsčiųjų žygių asociacija, bet kol kas su jais neteko pakeliauti, nes jų žygeliai organizuojami visoje Lietuvoje, o aš dėl žygio važiuoti į kitą Lietuvos galą kažkaip vis dar patingiu.

Paprastai planuodamas maršrutą susiradu Google maps kokį didesnį mišką, regioninį parką ar dar ką nors, įvertinu ar patogu ten nuvykti ir tada bandau pagūglinti detalesnių vietovių žemėlapių su lankytinais objektais, jei tokių esama.

Nemažai maršrutų aprašymų galima surasti www.mytrips.lt. Neblogų idėjų galima pasisemti Kootvėlos ir Keliauk Lietuvoje bloguose, bei puslapyje www.keliaukkitaip.lt Rekomenduoju pasidomėti ir išmaniesiems telefonams skirta programėle Endomondo, kuri ne tik trackins jūsų maršrutus, bet galėsite ir kitų pasižiūrėti.

Vilniuje labai smagiai galima pasivaikščioti Verkių ir Pavilnio regioniniuose parkuose. Vietos improvizacijai ten nemažai, galima susiplanuoti ir trumpesnių ir ilgesnių maršrutų, aplankyti keletą lankytinų vietų, o be to viskas pasiekiama su miesto transportu.

Lietuvoje labai trūksta, kokio nors visuotinio puslapio su oficialiais ir neoficialiais maršrutais, žemėlapiais ir nuvykimo galimybėmis. Dabar viskas išmėtyta, informacija pateikta fragmentiškai arba jos išvis nėra. Jei važiuoji į kokį nors atokesnį kraštą, gali būti nelengva susirasti autobusų maršrutus, o jei ir randi, neaišku, ar jie vis dar aktualūs. Aišku, geriausia keliauti su savo mašina, bet tuomet turi grįžti ten pat, iš kur pradėjai žygį, kas irgi ne visada yra privalumas.

Taigi geriau prie kompo pasėdėt, kam ten vaikščiot…

Praeitą sekmadienį pylė lietus. Žadintuvas suskambėjo 06:20. Lauke dar buvo tamsu ir norėjosi tik tingiai apsiversti ant kito šono ir toliau pratęst sapnus. Vis dėlto ganėtinai lengvai išsivertėm su savo antrąja puse iš lovos ir nusiboginom į Aukštadvarį keleto valandų pasivaikščiojimui. Emocijos tik teigiamos! Kai išlendi iš komfortiško gyvenimo prie kurio esame pripratę, įveikiam tingulį ir darome kažką, tas kažkas atveria dar nepažintus klodus. Kelios miego valandos šiltoj lovoj niekada neatpirks įspūdžių, kuriuos gali patirti, net ir tokiais paprastais būdais.

Keleto nuotykių ieškotojų tinklaraščiai

Ne visi sėdi nuobodžiuose ofisuose nuo 8 iki 17, 40 valandų per savaitę. Noriu pasidalinti penkių keliautojų blogais, kurie gyvena visiškai kitokį gyvenimą, pilną atradimo džiaugsmo ir nuotykių. Galbūt ką nors įkvėps pakeisti gyvenimo būdą.

ah2http://www.alastairhumphreys.com/

Alastair Humphreys tikriausiai vienas kiečiausių šių laikų nuotykių ieškotojų, ketvertą metų keliavęs dviračiu aplink pasaulį, pėsčiomis perėjęs Indiją, perplaukęs Atlanto vandenyną. Alastair taip pat yra išleidęs keletą knygų ir filmų.


http://onestep4ward.com/

Onestep4ward vienas geriausių ir išsamiausių kelionių tinklaraščių, kuris tiesiog išsprogdins jūsų makaulę. Nuo 2006 metų Johny Ward apkeliavo daugiau nei 100 šalių. Šiame bloge rasite daugybę patarimų kaip pradėti keliauti, kaip gyventi kelyje, kaip užsidirbti pinigų bei kelionių istorijų. Johny lankėsi ir Lietuvoje, todėl nepatingėkit paskaityti, kaip jam ten sekėsi.

http://ericlarsenexplore.com/

Erikas Larsenas skirtingai nei kiti paminėti šiame įraše, nuotykių ieško šalčiausiuose planetos taškuose. Jis yra pasiekęs Šiaurės ir Pietų ašigalius, įkopęs į Everestą ir pridaręs dar daugybę šaunių dalykėlių.

2705344_orighttp://www.leonmccarron.com/

Dar vienas nuostabus nuotykių ieškotojas. Su jau minėtu Alastair yra nukeliavęs 1000 mylių dykuma, vienas nuvažiavęs 14000 mylių nuo New Yorko iki Hong Kongo, perėjęs Kiniją pėsčiomis. Daugiau nei įspūdinga ir verta artimesnės pažinties!


http://tomsbiketrip.com/

Tomas yra keliavęs dviračiu po Iraną, Mongoliją, Afriką, Viduriniuosius rytus ir t. t. Bloge rasite patarimų apie keliones dviračiu, kelionių aprašymų ir kitų gerų dalykų.

Knygų graužiko užrašai #1

Turiu šiokią tokią knygų graužimo maniją. Kartas nuo karto bandysiu parašyti, ką sugriaužiau pastaruoju metu. Taigi jūsų dėmesiui pirmasis bandymas.

Levas Tolstojus „Karas ir taika“

Perskaityti Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“ nėra pats lengviausias uždavinys – viso 1500 puslapių, kuriems sugaišau apie mėnesį. 1500 puslapių kaip bebūtų jau yra sportas. Įspūdžiai dvejopi: knyga patiko, bet yra pernelyg ištempta. Romanas pasakoja apie keleto šeimų gyvenimus Rusijos ir Prancūzijos karo kontekste. Tolstojus daug dėmesio skiria karo eigos aprašymui, kariuomenių išsidėstymui ir apskritai karo kaip išskirtinio istorinio bruožo nagrinėjimui. Tie nuolatiniai aprašymai vargina ir atitraukia nuo pagrindinio knygos veiksmo. Tolstojaus herojus – ieškantis, nuolatos valdomas vidinių aistrų ir išgyvenantis įvairius asmenybės virsmus. Knygai sunku išlaikyti dėmesį: kol vyksta romano vyksmas skaityti įdomu, bet ilgi aprašymai praslysta taip, kad perskaičius kartais neatsimindavau ką skaičiau… Atsižvelgiant į literatūrinį kūrinio kontekstą XIX a. vidurį, kūrinys gyvai ir išsamiai atsiskleidžia tuometines visuomenės nuotaikas, pristato aukštuomenės gyvenimo realijas ir dramas. Perskaityti verta, bet valios kartkartėmis reikės daug.
7/10

kurtKurt Vonnegut „Čempionų pusryčiai“

Ši knyga absurdo, juodojo humoro ir visuomenės kritikos rinkinys. Fabula knygoje užima ganėtinai antraeilę vietą. „Čempionų pusryčių“ pagrindas lipdomas iš įvairių gabaliukų, jungiamų asociacijų principu. Rašoma apie vieną dalyką, tada nuo jo pereinama prie kito, tada dar prie kito. Taip aprašoma daugybę veiksmui jokios įtakos neturinčių žmonių, vietų ar įvykių. Tačiau tai kartu ir yra knygos išskirtinumas. Vonnegutas šaiposi iš tradicinės literatūros klišių, siekia šokiruoti ir priversti susimąstyti. Knygoje pilna įvairių paveiksliukų,  kurie labai pagyvina pasakojimą. Tai nėra dailininko iliustracijos, o knygos pasakojimo dalis. Knyga smagi ir netradicinio stiliaus. Didelės išliekamosios vertės ji gal ir neturi, bet laiko praleisto skaitant nesigailiu.
8,5/10

jimmorrisonJim Morrison „The Lords and The New Creatures“

Jim Morrison pirmiausiai žinomas kaip legendinės grupės „The doors“ vokalistas. Būdamas ganėtinai susipažinęs tiek su „The doors“ kūryba, tiek su paties Morrisono asmenybe, skaitydamas atradau daugybę „doorsiškame“ mąstyme vyraujančių motyvų: šamaniškumas, minia, spektaklis, dionisiškumas, dievai, menas, svaigulys, beprotybė.

Girdinčiam Morrisono pavardę pirmą kartą, dauguma tekstų gali pasirodyti kaip nelogiški minčių kratiniai. Poezija proziška, t. y. rimavimo nėra. Dažnai pasitaiko kelių žodžių sentencijų, kurios publikuojamos po vieną puslapyje. Sudėjus jas visas į vieną vietą, knygą nors ir taip nestora, dar gerokai suplonėtų. Išvada – puikiai tiks karštą vasaros dieną, padėjus galvą ant kuprinės, kelyje.
8/10

Paulius Norvila „Kortų traukimas tėra tik dalis ritualo“

Paulius Norvila yra spjūvis visai pseudointelektualiai ir naftalinu trenkiančiai lietuviškai poezijai. Jo „Septyni metų laikai“, kurią pirmąsyk perskaičiau dar mokyklos laikais, puikiai apibūdinama žodžiais ant knygos nugarėlės „viskas man ten gražu“. Antrajame savo poezijos rinkinyje Norvila suproziškėjo ir tai vietomis šiek tiek erzina. Knyga dvilypė: esama nemažai eilėraščių, kurie primena pirmąją knygą, kita dalis, jau žymi kitokį posūkį kūryboje, kuris man atrodo dar nėra „išieškotas“. Dingsta lengvumas skaitant, kai žodžiai tiesiog patys liejasi, reikalaujama daugiau susikaupimo ir įsitraukimo. Viskas kiek kitaip, bet tikrai ne blogiau.
7/10

Ketvirčio amžiaus krizėj

Plan A or B trategy Change Or DilemaNuolatos pabrėžiama, koks svarbus ir sunkus žmogus gyvenime mokyklos baigimo laikotarpis, kuomet turime rinktis būsimąjį gyvenimo kelią. Tačiau niekas kažkodėl nesakė, kad daug sunkesni metai yra po visų mokslų, kada įvyksta tikroji akistata su savarankišku gyvenimu.

Kažkada buvo paprasta

12 mokyklos ir 6 studijų metus, mano gyvenime viskas buvo aišku: pasakyta, kada egzaminai, pamokos, paskaitos, kada keltis, buvo ribotas pasirinkimas veiklų, darbų ir pinigų. Studijuodamas žinai, jei dabar esi antrame kurse, tai kitąmet būsi trečiame. Galvos sukt dėl nieko nereikia, tiesiog darai ką privalai daryt ir tiek.

Visada galvodavau, kai baigsiu studijas, va tada tai gyvensiu! Dar studijuodamas magistrantūroje susiradau darbą, kurį dirbu jau 15-ą mėnesį. Uždirbu beveik 3k. Lt į rankas, kas Lietuvos mastais visai neblogai. Sakytumei, gyvenk ir džiaukis gyvenimu. Deja, savo darbo nekenčiu ir net neįsivaizduoju ką norėčiau dirbti, kad man patiktų ir ilgainiui neatsibostų. Dar prieš kokius metus atrodė, kad žinau ko noriu iš gyvenimo, tačiau šiuo metu esu palaida bala. Rudenį planuoju išvykti į stažuotę, savanoriauti ar dar kur nors, nes Lietuvos jaučiuosi smarkiai persisotinęs. Gal tada susidėlios visi šarabanai į savo vietas.

Apie (ne) norą būti sėkmingu

Būdamas 25 metų neįsivaizduoju ką norėčiau veikti ir neturiu gyvenimo vizijos. Žinau viena, kad noriu keliauti, o be šito daugiau niekas į galvą ir neateina. Šiais laikais, kai visą pasaulį apėmusi visuotinio darboholizmo ir noro būti sėkmingu manija, jaučiuos kaip balta varna. Aš nenoriu arti ir uždirbinėti kitiems pinigus. Aš noriu turėti daug laisvo laiko ir juo mėgautis. Nenoriu lenkt nugaros 40 ar dar daugiau valandų per savaitę. Iš visų pusių girdžiu „noriu prasimušt“, „noriu uždirbt“, „noriu sukurt savo verslą“. O kam? Tam, kad paskęstume darbuose ir prisipirktume brangesnių daiktų, geresnių mašinų bei kitokio šlamšto?

Neprabunda manyje ir tėvystės instinktas. Šiek tiek keista, kai mano bendraamžiai jau čiūčiuoja vaikus, ima banko paskolas ir sėkmingai įsilieja į sistemą, o aš vis dar svaičioju apie Aliaskas.

Jaučiuosi įspraustas tarp dviejų savojo aš tapatybių: vienos, kuris nori būti sėkminga ir uždirbti dar daugiau, ir kitos – kuriai visiškai nusišvilpt ant šitų dalykų. Sunki ta integracija į suaugusiųjų pasaulį. Niekas to nesakė nei mokykloj, nei universitete. Stengiuosi nepridaryti jokių kraštutinių sprendimų, nes manau, kad logiškiausia būtų suderinti šiuos du pasaulius. Stažuotėje nušaučiau du zuikius (et vargšai zuikiai):  pagausinčiau ir darbinės patirties bagažą, ir pakeliaučiau. Nors šiuo metu tai visiškai netraukia iš vieno ofiso įlįsti į kitą ofisą.

 Ir pabaigai sociologinių skaitinių

Sociologai tokį gyvenimo tarpsnį, kai įpusėjęs trečiąją dešimtį nežinai ko nori, įvardija „besiformuojančios suaugystės“ terminu. Socialioj sociologijoj yra pora labai įdomių tekstų šia tema. Čia vienas, čia kitas. Aukso žodžiai:

„Kartais liūdna matyti, kad žmogų graužiantis kirminas tėra blogo požiūrio sukonstruota fikcija. Kitaip sakant, žmogus pradeda jaustis blogai, kai jo gyvenimo būdas neva statistiškai reikšmingai nukrypsta nuo NORMALIŲ standartų. Bet, mano manymu, kartais tikra laimė yra „gyventi taip kaip gyvenasi“, nesistengiant savęs dirbtinai uždaryti kuriame nors iš šešių stalčiukų. Jei išmoksti nuoširdžiai „gyventi taip kaip gyvenasi“, pradedi jausti natūralų malonumą GYVENTI savo nepakartojamą gyvenimą:)“

Keletas pastebėjimų maklinėjant po Briuselį

Išankstinės nuostatos. Visada galvojau, kad Briuselis yra biurokratų ir kostiumuotų dėdžių  miestas. Tvarkingas, disciplinuotas ir nuobodus.

Miestas. Kuo daugiau Europos miestų aplankau, tuo jie vis labiau atrodo panašūs į vienas kitą. Neberandu kažko, kas būtų ‒  „wow“. Vienur bažnyčia, kitur bažnyčia, vienam mieste kokia nors statula, kitam statula, žmonės, parduotuvės, gatvės – visko daug ir jausmas, kad visa tai kažkur matyta. Briuselyje viskas „kažkur matyta“.

Grand placeStiklainiai. Nužengus nuo senamiesčio grindinio stūkso daugybė stiklainių. Žvelgiu į tas neestetiškas plieno ir stiklo pamėkles ir norisi kuo greičiau iš ten pabėgti. Ar po šimto ir daugiau metų kam nors tie stiklainiai kels tokius jausmus, kokius kelia visi senoviniai pastatai?

Raudoni žibintai. Briuselyje yra raudonųjų žibintų kvartalas. Buvau kažkur apie tai girdėjęs, bet nebuvau visiškai tikras kiek čia tiesos, kol maklinėdamas gatvėmis nepamačiau vitrinose stovinčių ir ranka mojančių, lengvai apsinuoginusių moterų.

Raudona šviesa. Su prostitutėmis čia nesusiję. Briuseliečiai demonstruoja labai sveiką požiūrį į raudoną šviesoforo signalą ir, jei aplink nėra mašinų, nors dega raudona, nedvejodami eina per gatvę. Nieko nėra kvailiau kaip šalia tuščios gatvės stovintis būrys žmonių, laukiantis išganingojo žalio signalo.

Žmonės. Įvairiausių tautų, kultūrų ir spalvų mišinys. Miesto centre tvyro lengvas chaosas. Pora sunkiai stovinčių piliečių dalinasi alaus buteliu, tamsaus gymio pagyvenusių vyrų grupė, apsiginklavusi muzikos instrumentais, čigonišku stiliumi traukia labai smagias dainuškas, skarom apsigaubusios moterys vidury gatvės pardavinėja įvairius daiktus. Daug asocialių ir kaulinančių pinigų, tačiau atrodo jie estetiškiau, negu jų kolegos Lietuvoje. Lauke pliusinė temperatūra, todėl vakarais galima pamatyti ne vieną saldžiam nakties miegui susisukusį benamį. Pagalvė, čiužinys, antklodė – kas sakė, kad gatvėj turi būti nepatogu miegoti.

Myžantis berniukasŠokoladas. Jei laikotės dietos arba turite padidintą cukraus kiekį kraujyje – nevažiuokite čia. Visas miesto centras grūste užgrūstas šokoladinėmis. Man jų pasirodė gerokai per daug.

Kainos. Dar viena išankstinė nuostata su kuria atvažiavau, kad Briuselis brangus miestas. Kai esi lietuvis, nuvykęs į Vakarus ir mintyse verčiantis kainas eurais į litus, taip ir atrodo.Tačiau nepasakyčiau, kad čia yra brangiau nei kokioj nors Prancūzijoj ar Vokietijoj. Metro – 2,1 euro, pavalgyt galima nuo kelių eurų Mcdonalde iki keliasdešimt belgiškuose restoranuose. Daugybė kultūrų lygu daugybė įvairių šalių virtuvių. Ten aišku pigiau. Tačiau nesistebėkite, kad aptarnaujantis personalas normaliai nemokės jokios jums žinomos kalbos.

Grand Place. Turbūt viena gražiausių aikščių, kuriose esu buvęs. Miesto simbolis ir traukos objektas (aišku, jei neskaitysime mažo myžančio berniuko ant vienos gatvės kampo).

Įspūdis. Sugrįžt norėčiau, bet daugiausiai porai dienų.