Monthly Archives: March 2014

Kaip žmonės skaito internete?

Šio įrašo tikslas atsakyti į klausimą, kaip žmonės skaito internete ir kaip reikia rašyti, kad jus skaitytų.  Internetiniams tekstams galioja visiškai kiti dėsniai nei spausdintai spaudai. Laikraščius ar žurnalus žmonės skaito nuosekliau, o internetinių tekstų tiek daug, kad dauguma jų tiesiog permetami akimis. Atsakymas į klausimą, kaip žmonės skaito internete yra labai paprastas – neskaito.

Skaitymas pagal F–šabloną

Atlikti žmogaus akies tyrimai leido nustatyti kas vyksta, kai žmogus skaito straipsnį internete. Šiuolaikinį skaitymą galima pavadinti skanavimu. Lankytojai skanuoja tekstus pagal kairįjį kraštą ir pirmas pastraipas. Tokiu būdu išeina savotiška F raidė. Šis modelis buvo pavadintas F-pattern ir yra pritaikomas bet kokio pobūdžio internetiniams tekstams. Tai nereiškia, kad niekas nebeskaito nuosekliai, bet susidūrus su neregėtomis informacijos apimtimis pakito ir skaitymo būdai.

f_reading_pattern_eyetracking

Pagal to paties tyrimo išvadas kairiajam teksto kraštui žmonės skiria 69% laiko, o dešiniajam –31%. Būtent todėl rekomenduojama tekstą lygiuoti tik pagal kairįjį kraštą. Aš lygiuoju pagal abu kraštus, nes pirma, naiviai tikiuosi, kad mano įrašus skaito ir taip, ir, antra, man taip gražiau atrodo. Atkreipkite dėmesį, didžiausiuose naujienų portaluose vyrauja lygiavimas tik pagal kairįjį kraštą.

Kaip padidinti galimybes būti perskaitytam?

Antraštė

Antraštė yra svarbiausias dalykas straipsnyje, kuri itin padidina arba sumažina galimybę, kad kažkas straipsnį apskritai pastebės ir atsidarys. Pagrindiniai antraštės bruožai:

  • Trumpumas (5 – 7 žodžiai);
  • Kuo paprastesnė – vengti sudėtingų žodžių ir konstrukcijų;
  • Ne banali;
  • Intriguojanti.

Trumpumo reikalavimas taikomas dėl žmogaus smegenėlių ribotumo: kuo ilgesnė antraštė, tuo sunkiau ją įsiminti ir perskaityti vienu įkvėpimu. Nei antraštėje, nei pačiame tekste nereikia demonstruoti tariamos erudicijos, vartoti tarptautinių žodžių. Geriausia naudoti paprastas, lengvai perskaitomas konstrukcijas. Ne visada pavyks sukurti antraštę, kuri gali būti intriguojanti ir kabinanti, bet tai itin padidina straipsnio šansus būti pastebėtam, todėl į jos kūrimą reikia pažiūrėti labai rimtai.

Antraštėje turi atsispindėti pagrindinis straipsnio teiginys ir raktiniai žodžiai. Raktiniai žodžiai skirti identifikuoti apie ką kalbama tekste ir padėti paieškos sistemoms lengviau rasti jūsų rašliavas. Nemėgstu straipsnių, kurie ištraukia iš konteksto teiginį, nesusijusį su straipsnio turiniu, bet šitas bruožas būdingas tikriausiai išimtinai naujienų portalams. Gera antraštė turi pasakyti apie ką bus kalbama, tačiau ne klaidinti.

Pirmos pastraipos

Pirmos dvi pastraipos lemia, ar jūsų tekstą skaitys toliau, ar neskaitys. Vidutiniškai 80% žmonių atsidarę straipsnį, toliau neskrolins. Taigi atsivėręs vaizdas, atidarius straipsnį turi užkabinti ir priversti paskrolinti.

Įvade neturi būti kalbama apie tai, kas bus pasakojama straipsnio dėstyme. Įvadas turi įvesti į problematiką, pristatyti pagrindinius teiginius.

Dėstymas

Tekste būtina naudoti:

  • Ženklinimą ir numeraciją (Bullets and numbering);
  • Nuotraukas;
  • Dalis;
  • Grafinę informaciją.

Pagrindinė taisyklė yra vengti straipsnių – paklodžių, t. y. ilgo, vientiso teksto, be jokių intarpų ir skaidymo į atskiras dalis. Ženklinimas ir numeracija vėl gi išryškina kairįjį teksto kraštą ir atkreipia dėmesį. Tai nedažnai pritaikomi įrankiai žiniasklaidoje, bet blogosferoje pakankamai naudotinas dalykas.

Nuotraukos:

  • Jei rašot apie kokį nors žmogų parodykit jį;
  • Nuotraukos turi būti stambiu arba vidutiniu planu;
  • Vengti bendro pobūdžio, su straipsnio turiniu nesusijusių fotografijų.

Nerekomenduoju dėti į straipsnį daug nuotraukų, nes tuomet reikės ilgai skrolinti, o žmones tai erzina. Kelionių blogams galioja šiek tiek kitokios taisyklės, tačiau net ir juose 10-15 nuotraukų yra pakankamai. Jei turite daugiau, geriau įkelkite į jas į kokią nors internetinę galeriją.

Papildoma grafinė informacija gali būti įvairi: grafikai, diagramos, youtube nuorodos ir t. t. Aišku, visur reikia saiko, nereikia stengtis dirbtinai kažko pridėti.

Straipsnio dalys

Straipsnio skirstymas į dalis yra būtinas, nebent įrašas yra itin trumpas. Esu skaitęs, kad vienos dalies apimtis neturėtų būti didesnė nei 100 žodžių. Tai yra labai mažai, bet kita vertus priverčia šiek tiek taupiau naudoti žodį. Dalių pavadinimuose turi atsispindėti raktiniai žodžiai – nereikia rašyti tokių pavadinimų, kurie nepasako nieko. Kiekviena dalis turi prasidėti žinute, o ne bendro pobūdžio banalybėmis (senai senai, už devynių jūrų, devynių marių ir devynių kalnų). Taupykit savo skaitytojų laiką.

Auksinė taisyklė: jei teksto prasmė, išmetus kokį nors sakinį nepakinta – vadinasi jis nereikalingas. Labai skaudu braukyti savo tekstą, bet tiesa yra paprasta: geras straipsnis – trumpas straipsnis. Niekas neskaito ilgų paklodžių. Geriausia ko galite tikėtis, kad bus perskaityta 1/5 jūsų teksto. Anot įvairių statistikų, straipsnį nuo pradžių iki galo perskaito tik 16% visų apsilankiusių. Visos mano išvardintos priemonės gali šį skaičių kažkiek pakelti, bet net ir jos negarantuoja sėkmės. Jei rašote apie mažai kam įdomius dalykus arba nemokate įdomiai rašyti – čia jau niekas nepadės.

Like and share

Socialiniai tinklai yra puiki galimybė didinti tinklaraščio žinomumą. Like mygtukas šiais laikais yra gyvybiškai svarbus. Nepamirškite ir Facebooko puslapio. Nesenai Facebooke susikūriau „Road is endless“ puslapį ir nors turiu dar tik kelias dešimtis gerbėjų, bet mano lankytojų srautas nuo to iškart ūgtelėjo.

Pasivažinėjimai po Karoliniškes ir Vilniaus rajoną

Draustinis netoli miesto centro

Kartais gyveni žmogelis ir net nežinai, kad visai šalia esama įdomių dalykų. Kalbu apie Karoliniškių kraštovaizdžio draustinį, kuris išsidėstęs vos už poros kilometrų nuo Vilniaus centro. Praeitą penktadienį, po darbo kištelėjau nosį pažiūrėti kaip ten viskas atrodo.

2014-03-21 16.01.10

Pilna kalnų kalnelių, griovių griovelių ir visokio kitokio miško gėrio. Padarytos nuorodos pėstiesiems ir dviratininkams, tačiau teritorija nėra tokia didelė, kad būtų įmanoma paklysti. Keliose vietose atsiveria Vilniaus panorama, todėl visai praverstų pasiimti žiūronus. Mačiau keletą dviratininkų su MTB – čia tikrai jiems nebloga žaidimų aikštelė.

2014-03-21 16.45.08

Nuliūdino nemažai šiukšlių, ypatingai ten kur yra suoliukai. Šiukšliadėžių nerasta, tačiau kita vertus, kas užsiimtų šiukšliadėžių ištuštinimu, kai nėra privažiavimo su mašina. Na, niekaip neišauga lietuviai iš šiukšlinimo manijos, niekaip. Būti kiaule yra tiesiog tapatybės dalis. Pasivažinėjus linksmaisiais kalneliais nusileidau prie Neries, o netrukus atsiradau ten pat kur ir pradėjau pasivažinėjimą. Stipriai rekomenduoju apsilankyti, tik gal geriau kojomis, nes su dviračiu per greitai galima viską apvažiuot, o ir daug ką praleidi pro akis.

2014-03-21 16.58.35

Ratukas už Vilniaus

Kaulų pramankštinimui pravažiavau ratuką Žirmūnai – Bajorai – Avižieniai – Sudervė – Pilaitė – Žirmūnai. Nieko labai stebuklingo nepamačiau, nes didžiąją dalį maršruto važiavau plentu, bet galvos pravėdinimui pats tas. Norėjosi už Čekoniškio nusukti link miško, į sau mielesnę aplinką, bet pažliugęs kelias privertė šitos minties atsisakyt. Visą laiką pūtė smarkus vėjas, romantikos jis nepridėjo, bet kaip sakoma – prieš vėją nepapūsi. Iš viso prasukau apie 47 kilometrus per 3 valandas.

2014-03-25 13.19.24

Kodėl aš rašau blogą?

Šis blogas yra jau trečiasis mano gyvenime. Pirmi du vis dar klaidžioja kažkur interneto platybėse. Vienas numirė parašius kelis įrašus, kitas – kelioliką. Rašiau nereguliariai, o po ilgo laiko paskaičius ką parašiau pasidarydavo gėda ir taip abu iškeliavo į kibernetinę užmarštį

Koks šio blogo tikslas? Pirmiausia, patenkinti savo grafomaniškus polinkius, kurie kuo toliau, tuo labiau bujoja. Rašau sau, o tik tada kitiems ir tai yra mano asmeninė žaidimo aikštelė. Ne paskutinis dalykas ir tas, kad darbe turiu nepadoriai daug laisvo laiko. Perskaitytų mano darbdaviai, turbūt nuo kėdės nusiverstų.

blogging

Tekstai turi struktūrą, pavadinimus, dalis, fabulą – tai patogus būdas koncentruotai dokumentuoti savo santykį su pasauliu. Pastaruoju metu atrandu daugybę senai pamirštų dalykų, keičiu savo vidinį ir išorinį pasaulį, keliauju daugybe naujų ir jau išbandytų kelių, todėl šiuo įdomiu gyvenimo etapu norisi visko nepamiršti, užsirašyti, paskaityti pačiam ir duoti paskaityti kitiems. Man svarbu ir  ką galvoja, kuo gyvena, ką atranda čia užklystantys žmonės, todėl nesibodėkit palikti komentarą arba brūkštelti laišką.

Paantraštė „Tinklaraštis apie savęs ir pasaulio pažinimą“ Facebooke tiksliai atspindi apie ką eina kalba: apie viską, ir apie nieką, apie pasaulį, kurį patiriu akimis ir apie pasaulį, kuris yra už akių.

„Endless road“ arba „Road is endless“ (neapsisprendžiu, kuri versija man labiau prie širdies) nėra atsitiktinis pavadinimas. Bloge bus daug dėmesio skiriama tiek tikriesiems keliams, įveikiamiems kojomis, dviračiu, automobiliu ar autostopu, bet ir keliams perkeltine prasme, savęs ieškojimams ir atradimams. Kelio metafora gal ir banali, bet man ji atrodo prasminga. Tikrasis kelias mane visada traukė ir hipnotizavo, ypatingai keliaujant autostopu. Tada plėšdavau Doors‘ų „Riders on the storm“ ir nieko daugiau nereikėdavo. Ne tikslas būdavo svarbus, o pats judėjimas. Taip ir su šituo blogu.

Gal ir seilėtai čia viskas skamba, bet why not? Aš esu šios trobos šeimininkas ir pats kuriu taisykles. Kadangi didžiąją dalį gyvenimėlio žaidžiau ciniško, viską kritikuojančio šikniaus žaidimą, galiu sau  leisti kartais pabūti ir šiek tiek patetišku.

Apie važiavimą į darbą dviračiu

2014-03-18 16.55.44Jau beveik mėnesį į darbą važinėju dviračiu. Važinėdavau ir anksčiau, kai būdavo geras oras. Šią savaitę subjurus orams nusprendžiau iš principo šito užsiėmimo neatsisakyti. Tokiu būdu protestuoju prieš iš visų pusių sklindančius verkšlenimus: koks blogas oras, kaip šalta, negaliu niekur išeiti iš namų ir t. t.

Aš irgi nesu lietaus, vėjo ir šalčio gerbėjas, bet ilgainiui supratau, kad ir su prastu oru galima susidraugaut. Sakoma, kad nėra blogo oro yra tik netinkama apranga. Vis dėlto šaltasis metų laikas Lietuvoje nėra jau toks ypatingai šaltas, kad reikėtų kažkaip ypatingai apsirengti. Dviračiu važinėju su paprastais rūbais ir sušalęs nesijaučiu. Mano kasdienis maršrutas pirmyn – atgal apie 17 kilometrų. Visada smagu pamatyti kitą dviratininką, ypač, kai šiuo metų laiku jų dar tiek nedaug. Tada pasijauti esąs kažkokios ypatingos bendruomenės narys.

Aišku, visiškai kitaip atrodo, kai stotelėje laukiame autobuso ar esame priversti nueiti keletą šimtų metrų iki mašinos. Kai lauke užsibūni ilgiau galiausiai kūnas prisitaiko prie oro sąlygų, o intensyviai judant apie šaltį išvis pamiršti. Tačiau, visada, patogiau yra skųstis, kaltinti orą, batus ar dar ką nors negu pajudinti subinę.

Ganėtinai keista, kad lietuviai kaip gan nepalankaus klimato zonoje gyvenanti tauta, visiškai nesusidraugavus su savo  oru. Skandinavijos šalyse orai dar prastesni, bet žmonės aktyvūs išlieka ištisus metus. Būtų galima samprotauti, kad niekas nei mokykloj, nei dar kur nors niekada nepasakojo, kad judėti yra gerai, neskatino sveikai gyventi ir sveikai mąstyti. Nežinau gal per tuos septynerius metus, kai baigiau mokyklą kažkas ir pasikeitė, bet mano laikais tai niekas nieko neskatino, o per kūno kultūros pamokas visi veikė ką norėjo.

Šita rašliava noriu pasakyt, kad savaitgalis lovoje su kompu, nes lauke šalta nėra pasirinkimas. Aš nesakau, kad dabar reikia pulti visiems į lauką, eit į žygius, važiuot į darbą su dviračiais ir t. t. Tačiau išlindus iš savo pseudo komforto zonos atsiveria visiškai kiti horizontai. Miestas per troleibuso langą, mašinos veidrodėlį ir važiuojant dviračiu visiškai skirtingas. Kuo lėčiau judi, tuo labiau gali atkreipti dėmesį į detales, pamatyti paprastus dalykus, žmones, pastatus. Kai nesipyksti su gamta, o supranti, kad esi jos dalis, su krušom, sniegu ar škvalais, viskas daug smagiau atrodo.

Kaip man patiko dirbti lentpjūvėj ir nepatinka ofise

work-sucksPo vienuolikos savaičių oficialiai tapsiu bedarbiu. Labai laukiu ir skaičiuoju likusį laiką! Atmetus šventines dienas, man liko atsikelti 53 rytus, 53 kartus išsivalyti dantis, numinti 461 kilometrą į vieną pusę ir tiek pat atgal. 53 rytus mano miegą pertrauks Eddie Vedderio „Rise“ ir 53 kartus pradėsiu naują darbo dieną.

Darbe išsivirsiu žalios arbatos, įsijungsiu Facebooką, sukrimsiu bananą, obuolį ar bandelę. Kažkada mano diena prasidėdavo kūrenant cigaretę statybų aikštelėj ir maklinėjant su specūra. Padirbęs ir fizinį, ir protinį darbą – šiuo metu nesu visiškai tikras, kur man patiko labiau. Idealiu variantu norėčiau savaitę dirbt fizinį, savaitę protinį darbą, kad neatsibostų. Ok, meluoju, idealiu variantu aš visai nenorėčiau dirbt.

Iš visų darbų, kuriuos esu dirbęs – labiausiai man patiko būti sargu. Saugojau vieną lentpjūvę, kurioje dar ir kas valandą kurstydavau didelį pečių, kad lentos greičiau džiūtų. Ten gyveno trys šunys ir katinas, kurie man palaikydavo kompaniją, naktim skaitydavau knygas studijoms ir niekas nelįsdavo į akis.

O dabar nuo pat ryto laiškai, skambučiai, klausimai, jokių šunų ir jokio degančios medienos kvapo. Steriliau, nereiškia geriau.

Sakoma, kad per gyvenimą reikia pasodinti medį, užauginti sūnų ir pastatyti namą. Medžių aš pasodinau kelis šimtus, o gal ir dar daugiau. Laikinai dirbau miško atželdintoju. Gaivus miško oras, gamta – geriau ir būt negali, tik po kurio laiko nugarą nukirsdavo. Tačiau už tai kažkur siūbuoja mano sodintos pušys.

Deja, būnant ofisiniu planktonu moka daugiau negu už medžių sodinimą ar pečiaus kūrenimą. Taigi miško romantiką teko iškeisti į skrebenimą klaviatūra, įtampą, rutiną ir dūsavimą žiūrint į Neries vingį, kurį matau kas dieną pro langą. Ilgainiui šilta užuovėja ir atlyginimas pradeda nebemotyvuoti, nes norisi tikėti, kad gyvenimas yra šis tas daugiau nei darbas, daiktai ir savo tariamų malonumų tenkinimas.

Puikus gyvenimas yra pavyzdžiui karvių: vaikštinėji visą dieną po pievą, žolę rūpšnoji, nei tau į darbą eit, nei apie pinigus galvot. Jeigu galvojat, kad aš čia juokauju – tai ne, visai nejuokauju.

Kadangi žolėdžiu kol kas man nesišviečia tapt, nuo ofiso pavargau, o lentpjūvė irgi jau tik romantiškai miglota praeitis, teks pradėt visiškai naują gyvenimo etapą. Jei visi planai išdegs, birželį su Aiste būsim Ispanijoj, liepą – Portugalijoj, rugpjūtį, tik aš – Elbruse, rugsėjį, vėl abu – Indijoj. Kuris laikas dar užtruks kol apsiprasiu su mintim, kad jau greitai viskas bus kitaip, bet nekantrauju prasukt tuos du su puse mėnesio.

Kodėl bijome keisti savo gyvenimą?

fear-is-in-your-head1Nors mano blogas gyvuoja dar visai nesenai, jau galima išskirti tam tikras skaitymo tendencijas. Daugiausiai dėmesio sulaukęs įrašas „Ketvirčio amžiaus krizėj“ paskatino toliau plėtoti temą ir aptarti, kas trukdo gyventi taip, kaip norime ir ką daryti, kad ketvirčio amžiaus krizė neužsitęstų.

Baimė kažką keisti

Pagrindinis dalykas, kuris trukdo žmonėms keisti savo gyvenimus yra baimė. Baimė likti paskutiniu, nespėti į traukinį, neturėti gero darbo ir t. t. Nuo pat mažumės mes buvome auginami pagal modelį mokykla – universitetas – darbas – vedybos – vaikai – pensija. Visas šis modelis yra pagrįstas savotiškomis lenktynėmis su savimi ir kitais. Dauguma bijo nukrypti nuo šio modelio, nes  už jo ribų prasideda nesaugumo zona. Vienu metu aš irgi buvau įsitvėręs šio modelio ir tik nesenai pradėjau reflektuoti visai kitokį gyvenimo būdą. Tuo metu galvojau apie karjerą, pinigus, valdžią, tačiau galiausiai suvokiau, kad po daugybės metų mes prisiminsime ne ofise praleistas valandas, o įspūdžius, nuotykius ir iššūkius. Mūsų gyvenimas pernelyg trumpas, kad galėtume leisti prabangą didesniąją jo dalį praleisti uždirbinėjant pinigus kitiems.

Tikriausiai ne vieną nervina ir giminaičių klausinėjimai „kada vaikučių pirksit?“, „ar negalvojat apie savo būstą?“, „ar ne laikas surimtėt?“ ir t. t. Reikia tik prisiminti pro kokią „teisingo gyvenimo būdo“ propagandos mašiną praėjo visos tos „teisingai gyvenančios“ tetutės ir suvoksime, jog nereikia nervintis dėl žmonių reakcijos į tai, kaip gyvename, nes jų nuomonė dirbtinai suformuota.

Jei nežinai ko nori – nereikia skubėti griebtis bet kokių studijų, bet kokio darbo ir bet kokio partnerio. Mes turime galybę laiko ieškoti savęs ir nėra gyvenime kažkam tinkamo momento – visas laikas yra tinkamas. Aš manau, kad ir kaip kartais sunku, bet reikia gyventi kaip gyvenasi, nesistengiant sprausti savęs į rėmus.

O ką pagalvos kiti?

Mes net patys to nesuvokdami esame įtakojami tėvų, visuomenės ir draugų. Visi iš mūsų tikisi tam tikro rezultato gyvenimo lenktynėse. Natūralu, kad jų nuomonė mums svarbi ir mes jų nenorime nuvilti. Bet iš tiesų tai yra viena didžiausių klaidų, kai stengiamės įtikti kažkam ir pateisinti jo lūkesčius. Tokiu būdu, abiturientai sustoja į ekonomikas, nes jų tėvai prieš penkis metus perskaitė, kad tai perspektyvi specialybė, biuro darbuotojai metai iš metų kankinasi nekenčiamame darbe, o didžioji dalis tiesiog atbunka nuo visko ir „gyvena, nes visi taip gyvena“. Nėra vieno teisingo gyvenimo būdo ir vieno teisingo patarimo, tačiau žinau, kad „gyventi taip, kaip gyvena visi“ yra didžiausia klaida, kurios draugiškai siūlau nedaryti.

Mes patys savo priešai

Dažnai ir mes patys esame pokyčių priešai. Bijome nežinomybės, bijome neturėti pinigų arba tingime kažką keisti. Studijų metu yra galimybių išvykti studijuoti pagal Erasmus mainų programą, tada atlikti užsienyje praktiką, iškeliauti į Work and Travel ar šiaip savanoriauti. Aš nepasinaudojau nė viena iš šių galimybių. Minčių buvo, bet matyt baimė ir nesugebėjimas išeiti iš komforto zonos nugalėdavo. Nesakau, kad būtinai reikia kažkur važiuoti, iššūkių galima surasti visur, bet žmogeliukams ir mažos, posovietinių kompleksų kamuojamos, Rytų Europos šalelės, vis dėlto tai itin rekomenduotina.

Kaip žinoti ko nori?

Atsakymas vienas – bandyti viską. Didžiausias šių laikų mitas yra, kad neturime laiko. Laiko visuomet atsiranda internetui, alaus gėrimui ar šiaip šudinėjimui. Produktyviai išnaudojant savo laiką, nebijant keisti savo gyvenimo, galime patirti nuostabių dalykų. Pažįstu žmonių, kurie per studijų metus nedalyvavo niekur ir spėkit kokioj institucijoj jie dabar sėdi užsiregistravę su savo bakalauro ar magistro diplomais? Visai kitokia situacija su tais, kurie kažką veikė, kurie ieškojo savęs ir nebijojo nerti į nežinomybę. Niekada nesužinosime ko norime iš gyvenimo, jei nieko nebūsime pabandę.

Mano pokytis vėlyvas, aš tik dabar pradedu suvokti kaip noriu gyventi. Pykstu ant savęs, kad nesu nuveikęs daugiau, kad kažkas neatėjo ir laiku neįspyrė į šikną. Dabar galiu tik stengtis nekartoti praeities klaidų ir labai linkiu, kad ir kiti jų nekartotų.

Šie įrašai apie gyvenimo pasirinkimus man yra savotiška terapija ir būdas visų pirma pačiam sau išsikristalizuoti paprastas ir elementarias tiesas. Jei nors vienas žmogus, bent sekundei susimąstys, vadinasi buvo verta. Nemanau, kad šiame įraše pasakiau kažką naujo, tačiau kol neperskaitai juodu ant balto, kartais nesusimąstai apie, atrodo, elementarius dalykus.

Susiję įrašai:

Ketvirčio amžiaus krizėj

Pėsčiomis per Pavilnį ir Naująją Vilnią

Penktadienį buvo gražus oras, todėl nusprendžiau prasieiti pro Pavilnį ir Naująją Vilnią bei apžiūrėti keletą lankytinų vietų Pavilnių regioniniame parke. Nedažnai tenka penktadienį turėti laisvą dieną, todėl pradžioje ėmė šioks toks vidinis tingulys, bet po to pagalvojau, kad likęs namie tik šudmaliausiu ir nieko produktyvaus vis tiek nenuveiksiu.

Startavau prie Olandų žiedo, kas nebuvo gal labai protinga, bet baladotis autobusu nenorėjau. Taigi prakulniavau kokius 7-8 km. iki Tuputiškių serpantino Pavilnyje, nors netoliese yra viešojo transporto stotelė. Skelbiama, jog tai vienintelis serpantinas Lietuvoje. Kaip tikras serpantinas, šis irgi grįstas akmenimis, šalia yra laiptai pėstiesiems.

2014-03-07 13.17.58

Ilgainiui eiti „civilizuotu“ keliu atsibosta, todėl prie Jaunųjų gamtininkų centro pasuku into the wild. Gerą kilometrą braunuosi per įvairius šabakštynus, kol galiausiai atrandu žemėlapyje nepažymėtą miško keliuką. Juo pasiekiu Rokantiškių piliavietę, suvartoju mišrainės ir obuolį, pasižvalgau į Naujosios Vilnios apylinkes. Piliakalnis, ant kurio kažkada stovėjo pilis, ganėtinai nemažas ir sakyčiau vienas įdomesnių matytų. Rekomenduoju aplankyti. Toliau užlipu į Naujosios Vilnios pilkapyną – ant suoliuko sėdi vidutinio amžiaus rusakalbių porelė ir dūmija žiūrėdami į atsivėrusią panoramą. Iš Kojelavičiaus gatvės suku į mišką, kuriuo pasiekiu Šilo gatvę ir Antakalnyje mano žygelis baigiasi. Viso gavosi 21 km per 4:25, įskaitant pavalgymą ir trumpus poilsius.

Maršrutas Endomondo.

2014-03-07 15.25.02

2014-03-07 14.41.03

2014-03-07 14.37.56

2014-03-07 14.33.32