Monthly Archives: April 2014

Už mėnesio laukia kelias

DSCN0177Už mėnesio vasara – už mėnesio pradėsime pirmąjį mūsų nuotykių etapą. Birželio 2 d. skrendam į Paryžių, iš ten tranzuosime iki pat Prancūzijos apačios ir pradėsime 800 kilometrų žygį į Santiago de Compostelą. Mintis gimė ilgomis ir nuobodžiomis dienomis ofise ir kuo labiau aš apie tai galvojau, tuo labiau supratau, kad trūks plyš reikia įgyvendinti. Turime beveik viską ko gali prireikti kelyje, todėl tereikia prastumti paskutinį nuobodų mėnesį darbe.

Pagaliau susiderinom dėl stažuotės Indijoje: rugsėjį pradėsime mokytojavimo karjerą Hyderabade. Mano žinios apie šį miestą ganėtinai paviršutiniškos, todėl per likusį laiką reiks jas pagausinti. Liko susitvarkyti nemažai popierizmų, nusipirkti bilietus, pasiskiepyti ir susiveikti vizas. Skiepytis keliausim jau šią savaitę, o visą kitą – jau kaip išeis.

Netikėtai, gan greitai pavyko išnuomoti butą, todėl už savaitės tapsime benamiais. Čia turbūt ir buvo svarbiausias darbas, kurio neatlikus negalėtume išvykti. Beliko nemaloniausias dalykas – išsikraustymas.

Man liko dirbti dar 22 dienas ir visos mano mintys, aišku, skraido apie viską – tik ne apie darbą.

Kernavė ir Neries regioninis parkas dviračiu – pirmas 100 km.

Neries_regioninis_parkasPraėjus savaitei vėl užlipom ant dviračių ilgesniam pasivažinėjimui. Šį sykį važiavome keturiese: jungtinis lietuvių ir ukrainiečių sambūris aplankė Kernavę ir Neries regioninį parką.

Kelias iki Kernavės yra eilinis plentas, pilkas ir neįdomus, tačiau mašinų nedaug, vėjas nedidelis, todėl 42 kilometrai praskrieja gan greitai. Prisėdę prie kažkurio piliakalnio pavalgom ir maunam link Neries regioninio parko. Kernavė – n kartų aplankytas check pointas, todėl ilgiau neužsibūnam.

Neries regioninis parkas susideda iš keleto pažintinių takų ir tai nėra mano pirma pažintis su jais. Mūsų tikslas apvažiuoti dviračiais Neries kilpą iš išorinės pusės. Prieš keletą mėnesių pėsčiomis tą kilpą įveikėme iš vidaus.

Maršrutą pradedame Dūkštos pažintiniame pėsčiųjų take. Kai kur dviračius tenka neštis laiptais aukštyn – žemyn, kai kur pavyksta pavažiuot. Daugiau tokių narsuolių su dviračiais nesutikom. Tako pabaigoje laukia persikėlimas per Dūkštos upelį. Google maps nerodo jokio tiltelio, bet nesuku galvos, nes iš ankstesnių kelionių pamenu, kad Dūkšta nėra gili ir neperbrendama. Vis dėlto pasirodo šioks toks varganas tiltukas egzistuoja. Norint rasti tą tiltelį reikia pereiti per vienos sodybos  kiemą. Neblogai turėti namelį Neries regioniniame parke!

Persikėlus per upę minam miško takeliais kol pasiekiam Karmazinų pažintinį taką. Dalį maršruto važiuojame juo. Žmonių sutinkame vos vienas kitą. Toliau pravažiuojame Elniakampio ežerą. Dar keletas kilometrų ir paliekame parko teritoriją. Kaimuose kvepia šašlykais, vienam kitam kieme matosi alkoholiniais gėrimais apsirūpinusi liaudis. Alternatyvūs šeštadienio praleidimo būdai.

Pagerinom ankstesnį per dieną dviračiu nuvažiuotą atstumą – gavosi beveik 100 kilometrų. Rezgu mintį, jog tą patį maršrutą Neries regioniniame parke reikėtų praeiti ir pėsčiomis.

Maršrutas Endomondo.

Kaip mums sekasi ieškotis stažuotės Indijoje

9320566-illustration-of-the-india-flag-on-map-of-country-isolated-on-white-backgroundPastaruoju metu ganėtinai intensyviai ieškomės stažuotės Indijoje. Apie šią šalį ir stažuočių kokybę teko išgirsti nemažai kontraversiškų dalykų, tačiau vis vien ten stipriai traukia. Pradžioje svarstėme ir apie Europos šalis, bet galiausiai nutarėme važiuoti į nepažintą žemę, o ne į sterilius ir nuspėjamus Vakarus.

Stažuotės ieškome per organizaciją AIESEC. Turime priėjimą prie duomenų bazės, kurioje galima peržiūrėti pasiūlymus pagal šalis, tuomet išsirenki kas patinka, siunti CV, apturi pokalbį ir jei atrenka – važiuoji. Sistema kaip ieškantis paprasto darbo.

Nusprendėme, jog sėdėjimas ofise nevilioja, todėl ieškome stažuotės mokyti vaikus anglų kalbos. Patirties aišku šioje srityje mes neturime, bet susidarė įspūdis, kad indai neypatingai į tai kreipia dėmesį.

Kol kas turėjome pokalbius su keturiomis skirtingomis mokyklomis iš Chandigarh, Delio ir Hyderabado miestų. Lietuvai pasukus laikrodį, mūsų ir Indijos laikas skiriasi vos 2.30 valandos. Mes vis dar dirbam, todėl tariamės dėl pokalbių ryte prieš darbą arba šeštadieniais.

Tik su viena  mokykla pavyko iš karto sutarti dėl pokalbio ir atsakingas asmuo nevėlavo. Su likusiomis pokalbiai būdavo vis atkėlinėjami, mokyklų atstovai vėluodavo arba išvis nepasirodydavo. Mums įpratusiems prie europietiško punktualumo ir žodžio laikymosi tai šiokia tokia keistenybė. Interneto ryšys pokalbių metu beveik visada nekokybiškas, o dėl stipraus akcento, kartais sunku suprasti ko klausia.

Susidarė įspūdis, jog mokykloms nėra labai svarbu kas atvažiuos. Užduodami tie patys šabloniški klausimai, ką esi baigęs, kodėl nori į stažuotę, ar turi patirties mokant ir pan. Nesistengiama giliau pažinti motyvacijos, kompetencijų ir asmenybės. Mes savo ruožtu stengiamės išgauti informacijos apie maitinimą, algą ir apgyvendinimą. Kadangi ieškome stažuotės dviese toje pačioje mokykloje, šie klausimai itin aktualūs.

Kol kas dvi iš keturių mokyklų atsakė, jog negali priimti dviejų stažuotojų, viena patvirtino, kad galim atvaryt, bet atmetėm jų pasiūlymą, nes netenkino sąlygos. Esame arti to, kad susitartume su Delyje esančia mokykla, tačiau jų pažadai gan nepatikimai atrodo, todėl vis dar delsiam. Visi stažavęsi Indijoje anksčiau rekomendavo išgauti iš indų raštiškus patvirtinimus, jog gausime žadėtas gyvenimo sąlygas. Pasirodo, būna, kad nuvažiuoji į stažuotę, o ten viskas priešingai negu kalbėjo. Bus įdomu.

Važiuoju, bėgioju – džiaugiuos gyvenimu

479a99afc2ZBUVJXE_78532_33fb07ba2bTa proga, kad Žirmūnų paupys vis labiau apgulamas bėgikų – nusprendžiau ir aš po ilgokos pertraukos prisidėti prie šios bendruomenės. Nuo paskutinio mano bėgiojimo praėjo daugiau negu du metai, tačiau tai nesutrukdė per maždaug 33 minutes prabėgti 6 kilometrų. Šis rezultatas ganėtinai pradžiugino. Palyginimui galima prisiminti, kad prieš du su puse metų pabaigus rūkymo karjerą ir pabandžius po nežinia kiek metų pabėgioti, įveikiau vos 1 kilometrą, po kurio lipo širdis ir plaučiai iš krūtinės. Šįsyk nieko panašaus nebuvo, jokių pompų ir jokių lipančių plaučių. Šiuo „pasigyrimu“ norėjau iliustruoti kaip fizinę būklę pakeičia žalingų įpročių atsisakymas ir sportas.

Savaitgalį pasivėžinom maršrutu Vilnius – Lentvaris – Varnikai – Trakai – Vilnius. Viso, be didesnių pastangų, pramyniau 80 kilometrų. Kol kas čia ilgiausias nuvažiuotas atstumas per dieną. Neabejotinai šį pavasarį dar jį gerinsiu.

Facebooke karts nuo karto užmatau visokių mokamų pėsčiųjų ar dviračių žygių. Keistoka, kad kažkas sutinka mokėti už tai ką galima gauti nemokamai. Nemokėkit! Geriau su manim važiuokit arba eikit.

Knygų graužiko užrašai #3

Šie metai – pirmieji po studijų baigimo, kai galiu skaityti savo malonumui, o ne mokslams. Kuo daugiau knygų sugraužiu – tuo labiau apetitas kyla. Ta proga paskutiniai sugraužti egzemplioriai.

VIRSELIAI.inddIrvine Welsh „Traukinių žymėjimas“
Šūdai, myžalai, vėmalai, šiknos – vyraujančios temos šioje knygoje. Welshas pasakoja keletos narkomanų istoriją, jų kelią degradacijos link ir bandymus išsivaduoti nuo priklausomybės. Siužetas ganėtinai padrikas, vienur pasinarkašinom, kitur pasinarkašinom ir t. t. Kita vertus, autorius taikliai atskleidžia gyvenimo beprasmybę, kurią kiekvieną dieną narkotikais vis iš naujo bando įveikti knygos herojai. Viskas purvina, neestetiška, daug keiksmažodžių ir bereikšmių tauškalų. Perskaitęs knygą dar pažiūrėjau Danny Boyle to paties pavadinimo filmą, kuris irgi pernelyg nesužavėjo.

4/10

Epiktetas „Rinktinė“

Nuo stoikų kadaise pradėjau savo kelią į filosofijos pasaulį. Paradoksalu, jog ratas apsisuko ir grįžau nuo ko pradėjau. Ši rinktinė yra pamokymai kaip žmogus turėtų elgtis gyvenime, santykiauti su savo aplinka ir būti filosofu. Epiktetas šaiposi iš turto, valdžios ir garbės troškimų. Anot jo, filosofui tokiais niekais nereikia užsiimti. Pagrindinis žmogaus tikslas turėtų būti lavinti save ir gyventi pagal savo prigimtį. Knyga itin aktuali šiuolaikinės, vartotojiškos, svaigulio visuomenės kontekste ir skatina iš naujo permąstyti mums įprastą pasaulio vaizdą. Smarkiai rekomenduoju perskaityti.

10/10

Andrius Bagdzevičius, Eglė Bagdzevičė „Pietų Amerika. 394 dienos“

Ši knyga padėjo atsikratyti stereotipų, kad Pietų Amerika yra nesaugus ir atšiaurus žemynas, į kurį geriau nekišti nosies. Andrius ir Eglė ganėtinai detaliai aprašo savo kelionę, kur miegojo, ką valgė, kiek už ką mokėjo. Ilgainiui tų detalių man jau pasirodė perdaug, nes įvaizdžiai kartojasi ir sunku sutelkti dėmesį. Knygoje gausu fotografijų, bet visos mažo formato ir tai riebus minusas šiai knygai. Kelionių knygai didelės ir kokybiškos nuotraukos yra svarbiausias dalykas. Apibendrinant, knyga susiskaitė lengvai, smagiai ir svarbiausia įdomiai. Niekada pernelyg daug negalvojau apie Pietų Ameriką, bet ši knyga paskatino kada nors pamąstyti apie šią kryptį.
9/10
Video iš knygos pristatymo

didysis-projektas-264x400Stephen Hawking, Leonard Mlodinow „Didysis projektas“

Žiloj jaunystėj domėjausi astrofizika, visatos tyrinėjimais ir mokslo pažanga. Ši knyga bandymas prisiliesti prie seno hobio. „Didysis projektas“ postuluoja, jog nėra vienos visatą paaiškinančios teorijos, o esama daugybė, vienodai galiojančių teorijų. Knygoje gausu paviršutiniškų eksperimentų, dėsnių ir teorijų aprašymų, todėl nemaža dalis informacijos sunkiai įkandama. Nemažai teorijų pateikiamos kaip savaime suprantamos, bet tas, kuriam fizikos žargonas yra suprantamas tokios knygos neskaitys, o nesuprantantiems kartais trūksta išsamesnių paaiškinimų. Knyga neretai mėtosi skambiais pareiškimais, bet taip ir neįrodo jų pagrįstumo. Nepaisant to praplėsti akiratį ir šiek tiek prisiliesti prie vyraujančio astrofizikos diskurso visai pravartu.

6,5/10

Taip pat skaitykite:

Knygų graužiko užrašai #1
Knygų graužiko užrašai #2