Monthly Archives: June 2014

Camino de Santiago. Dvidešimt šeštoji diena: viena koja lietuje.

Tik praėjus Sarrią, miške pamatome šokoladu, vaisiais, gėrimais ir kitomis gėrybėmis nukrautą kampelį. Šalia užrašas: “paaukokite pinigų mūsų kelionei atgal į Estiją”. Šalia po tento gabalu miega užrašo autoriai. Senas pinigų tręšimo triukas – imk ką nors iš manes mainais į pinigus. Taip ir norėtųsi pasakyti, taigi susikrauni visą savo maistą, iškeli nykštį ir už kelių dienų tu jau Estijoj. Ar taupai pinigus pirmos klasės bilietui lėktuvu?

DSC_0550 DSC_0555

Dar už poros kilometrų mus sustabdo pora, esą kurčių, moterų, kurios pakiša po nosim kažkokį lapą ir prašo paaukoti. Per pastarasias dienas tai jau antras kartas. Apie tokius aukų rinkėjus jau anksčiau skaičiau Camino forume, tai tėra apgavikai, siekiantys išvilioti patiklių žmonių pinigus. Gan keistai atrodo ir “aukų rinkėjų” pasirinktos darbo vietos: miško vidurys, kur aplink nė gyvos dvasios.

Visą šį mėnesį mums itin sekėsi išvengti lietaus, vienintelis kartas, kai šiek tiek daugiau  palijo buvo dar antrąją kelionės dieną. Šiandien lietus pylė kaip iš kibiro, kartais kaip iš laistytuvo, o kartais kaip iš abiejų. Apsirengėm lietpalčius, uždengėm kuprines ir anokia čia problema. Tiesa, peršlapo kelnių apačia, bet nustojus lyti jos greitai išdžiuvo. Pasitaikė keletas piligrimų su skėčiais, turėjo būti šlapia.

Susiglaudus šilčiau:)

Susiglaudus šilčiau:)

Jau antra diena klibinkščiuoju kaip Ilgasis Džonas Silveris “Lobių saloj”, nes skauda koją. Tiksliau labai keistą vietą tarp pėdos ir blauzdikaulio priekinės dalies. Tačiau nei vakar, nei šiandien tai nesutrugdė nueiti po 30 kilometrų. Per lengvai aš čia išsukau dvidešimt penkias dienas skriedamas su vėjeliu, reikia, kad ir man ką nors pagaliau paskaudėtų. Mama, nesirūpink, nieko čia rimto.

Šiek tiek panaršęs sužinojau, kad blogų aprašančių įspūdžius einant Camino de Santiago yra ne vienas ir ne du. Įdomu, kokias čia grafomaniškas intencijas sužadina šitas kelias? Ar žmonės jaučiasi kažką ypatingo nuveikę, nuėję tuos 800 kilometrų? Aš tai nesijaučiu,o rašau nes turiu žuvies pajėgumų atmintį ir egocentrišką dėmesio troškimą. Paprasčiau nebūna!

Camino de Santiago. Dvidešimt penktoji diena: into the trees.

Skaitėt vakar mano įrašą apie ramius Ispanijos šunis? Pasirodo, kad rytais kai kurie jų būna jautresnių nervų negu dieną: šįryt mus aplojo net trys šunėkai. Su dviem pavyko susidraugauti pasidalinus bandele su šokoladu, trečiam – jau nieko neturėjau, todėl šis iš apmaudo piktai skalijo ir šiaušė savo šunišką kailį. Reikia suprast juos, aš ir turbūt pykčiau, jei kas 6 ryto po mano teritoriją vaikščiotų.

Per dvidešimt penkias ­­­­­dienas nesutikome nei vieno lietuvio. Užtat šiandien sutikome du netolimus kaimynus estus: mamą su maždaug 11 metų sūnum. Hugo turbūt yra jauniausias Camino de Santiago sutiktas keliautojas. Jauniausių piligrimautojų amžius čia prasideda ties 18 metų riba. Su vaikais niekas nekeliauja, nes tikriausiai būtų per sunku.

DSC_0544

Rytas buvo užklotas tirštu rūku, kuris atrodė lyg vienas didžiulis ežeras, žvelgiant į žemiau esančius slėnius. Maršrutas šiandien buvo smagus: daug miško takelių, su įvairiausiais išsikėtojusiais, „Žiedų valdovą“ primenančiais medžiais, daug leidimosi žemyn akmenuotais takais ir takeliais – žodžiu mūsų stichija.

Po 5 dienų, jei per jas nenusisuksim galvų, pasieksim savo tikslą. Kuo toliau galvoju, tuo labiau norėčiau nesustoti ir taip praleisti dar vieną mėnesį. Be jokių mane apibrėžiančių kontekstų, be įsipareigojimų, pabėgant nuo visų ir nuo savęs. Šį mėnesį aš „kybau“ tarsi niekur ir tai yra velniškai geras jausmas. „I‘m a Camino addict“ – šiandien išpoškino vienas pagyvenęs ameriekietis, prieš porą metų praėjęs Camino Frances ir išbandęs dar kelias Camino de Santiago variacijas. Ir man nekyla klausimų, kodėl.

Apsistojame Sarrioj, mieste, nuo kurio savo piligrimystę pradeda 1/3 visų Santiago de Compostela pasiekiančių žmonių. Iki galutinio tikslo liko maždaug 115 kilometrų, todėl didelė dalis pasiryžta eiti tik tuos paskutinius kilometrus. Kažkur perskaičiau, kad ispanai net į savo CV įsirašo, jog turi sertifikatą patvirtinantį jų piligrimystę. Na, bet mes juk ne dėl to einam.

DSC_0543

 

Camino de Santiago. Dvidešimt ketvirtoji diena: miestukas, šuniukas, kalniukas.

Einame kokius septynis kilometrus, nematydami nei vieno ženklo žyminčio Camino maršrutą. Iki šiol tokių ilgų atkarpų be jokių ženklų nepasitaikė ir jau pradedam galvoti, kad kažkur ne ten pasukom. Vis dėlto staiga išnyra jau pažįstama geltona kriauklė mėlyname fone ir viskas stoja į savo vietas.

DSC_0512

Iš visų pusių supa vienas už kitą gražesni kalnų slėniai. Gaila, kad vėl pėdiname pakele ir tai neleidžia iki galo pajausti viso gamtos žavesio. Vėliau šiek tiek nuo kelio nutolstam, bet jis visada labai arti. Na, ką padarysi, jau turbūt susitaikiau, kad kitaip čia nebus. Šiandien daug įkalnių, kurios ypač priverčia paprakaituoti dviratininkus. Tačiau, kai lekia jie su vėjeliu nuo kalno, tada jau mes pavydžiai sekam akimis.

DSC_0530

Apsistojame Fonfria miestelyje, kurį gal ir neteisinga miesteliu vadinti: keliolika namų, albergas, porą restoranų, daug žemės ūkio technikos, tvartukų ir karvių blynų. Po gatvę abejingai vaikštinėja pora vilkšunių, kažkur mūkia karvė ir laksto kelios vištos.

Šunys Ispanijoje yra įvaldę visišką ramybę. Dauguma jų it užmušti miega ant šono, o kurie nemiega – nekelia jokios grėsmės, pauosto, pasižiūri ir praeina nė neamtelėję. Pradžioje, kai sutikdavome kokį nors įmitusį šunėką būdavo šiek tiek nejauku, bet dabar be baimės pašnekinu ir paglostau kiekvieną sutiktą keturkojį draugą. Beje, čia nėra tų mažų, lojančių ir besivejančių šunėkų kaip Lietuvoje, visi šunys čia dideli.

DSC_0534

Fonfrioj nėra parduotuvės, o alberge nėra virtuvės, todėl keliaujame į restoranėlį numalšinti alkio. Mums atneša didžiulį dubenį sriubos, kurios užtektų pavalgyti 6-8 žmonėms ir samtį – imk ir pilkis. Po to gaunam po didžiulį šmotą mėsos su bulvėmis ir ledų. Jaučiu kaip kalorijos ir cholesterolis teka mano krauju, pilva išpampsta ir vidinis žvėris nurimsta keletui valandų. Restoranėlį praminėm „Ispanijos Rumšiškėm“, nes sienos tradiciškai akmeninės, o stogas iš šiaudų.

Dienos citata apie Camino de Santiago: „It‘s tougher, than to run a business“.

DSC_0532

Camino de Santiago. Dvidešimt trečioji diena: vėl apie asfaltą.

Šiandien vėl buvo daug asfalto. Camino de Santiago einu ne dėl religinių sumetimų, o dėl paties ėjimo. Jau seniai galvojau apie ilgesnį pasivaikščiojimą ir šitie 800 kilometrų per mėnesį man apima sportinius, kultūrinius ir pažintinius aspektus. Didžioji dalis iš tų 800 kilometrų yra vaikščiojimas nuo vieno miesto iki kito. Nemėgstu miestų ir asfalto, todėl Camino mane kartais ne itin žavi.

Boring...

Boring…

Didžioji dalis šios dienos maršruto vėl ėjo pakele, šalia nejudraus greitkelio. Vaizdai aplink gražūs, nes esame kalnuotame regione, tačiau tas ėjimas atrodo beprasmiškas, kai diena iš dienos daužai kojas į kietą dangą. Aš tikrai nesigailiu, kad čia esu, bet šiek tiek nusivyliau, ypač po tiek įvairiausių liaupsių kaip čia faina. Taip yra todėl, kad į Camino žiūriu, pirmiausia, kaip į didelį hike‘ą, o ne į egzaltuotų patirčių katilą. Kita vertus, toks keliavimo būdas yra labai neblogas norint pažinti Ispanijos gamtą, miestus ir kaimelius.

Šiandien buvo galima rinktis iš poros alternatyvų kaip pasiekti tą patį tikslą. Besiblaškydami prie į skirtingus pasirinkimus vedančių rodyklių, sugaišom kokį pusvalandį. Camino kartais siūlo „alternative route“, kuris gali būti sunkesnis, tačiau tikėtina, kad įdomesnis. Paprastai kelyje nebūna jokių paaiškinimų, kokia bus ta alternatyva, todėl dažniausiai einame tradiciniu keliu, kad po to nebūtume nemaloniai nustebinti.

Albergo lauko virtuvė

Albergo lauko virtuvė

Dauguma piligrimų turi „Camino guide“ – knygutę, kurioje aprašyti maršrutai, albergai ir pan. Jų kaina knygynuose gali svyruoti nuo 6 iki 24 eurų. Mes nusprendėme, kad mums tokios nereikia ir nepirkom, bet kuo toliau, tuo labiau gailiuosi. Joje galima būtų paskaityti apie tuos alternatyvius maršrutus ir sužinoti kitą naudingą informaciją. Vis dėlto kadangi visi tą knygelę turi, galima karts nuo karto pasiskolinti. Nors tų alternatyvių maršrutų per mūsų 612 kilometrų pasitaikė vos keletas ir jų ilgis paprastai būna nuo kelių iki keliolikos  kilometrų.

 

Camino de Santiago. Dvidešimt antroji diena: už bažnyčios tvoros.

Naktį pažadino stiprus lietus su perkūnija. Na, bent jau ne kažkieno knarkimas. 5 ryto suskambus žadintuvui, perstatau jį dar už valandos ir apsiverčiu ant kito šono, nors giliau įmigti nebepavyksta. Jau praėjo trys savaitės ir tas kasdieninis ėjimas šiek tiek atsibodo. Vis pagaunam save svajojant apie naminį maistą, mašinos vairavimą, filmų žiūrėjimą ir kitus mirtingųjų gyvenimo atributus.

Tipinis šios dienos vaizdelis.

Tipinis šios dienos vaizdelis.

Šiandien didžiąją dalį, iš savo 23 kilometrų, keliaujame asfaltu. Praeiname keletą ne itin patrauklių miesteliūkščių, tada vieną didesnį miestą – Ponferradą. Tolumoje šmėsteli koks kalnas, porą kartų pailsim, užkandam ir štai 12 valandą mes jau alberge Cacabeloje. Apniukusi diena visai subjūra ir antroje dienos pusėje periodiškai lyja.

Albergas, prie akmeninės, bažnyčią juosiančios tvoros, per visą jos ilgį prijungtas medinis, ilgas pastatas. Jis suskirstytas atskirais kambariais po dvi lovas. Gyvename bažnyčios kieme, nes man sėdint ant lovos ir rašant šį įrašą, nugara remiasi į akmeninę tvorą, o pro duris matosi bažnyčios fasadas.

Albergas

Albergas

Kiekvieną dieną mes turime ganėtinai daug laisvo laiko, kurį neaišku kaip išnaudoti. Dabar bent knygą turiu, tai vis paskaitinėju. Daug mūsų laisvalaikio yra tiesiog visiškas nieko neveikimas ir man tai visai patinka. Nors, kita vertus, keista gyventi taip „neproduktyviai“. Su kitais piligrimais nedaug bendraujame, nes dauguma už mus kone dvigubai vyresni arba sukišę nosis į savo išmaniuosius telefonus. Stebint kitus susidaro vaizdas, kad susibendrauja tos pačios šalies gyventojai arba tie, kurie eina vieni. Vis dėlto kažkokių bendrų veiklų, vakaronių ar dar kažko praktiškai nebūna, visi kas sau.

Ponferrada

Ponferrada

Pastarasias porą savaičių už albergus mokame vos 5-7 eurus, todėl su maistu mūsų dienos išlaidos vidutiniškai būna apie 12-15 eurų žmogui. Galima būtų išsisukti ir su dar mažiau: neperkant saldumynų ir kito gėrio arba miegant lauke. Kartais kelyje pamatom kokią palapinę, bet man atrodo su palapinėmis labiau dviratininkai linkę keliauti. Iš einančių – su palapinėmis gal tik porą sutikau.

Camino de Santiago. Dvidešimt pirma diena – kalnuose.

Šiandien vėl grįžome į kalnus, kurių nematėme nuo pirmųjų dienų. Pasiekėme aukščiausią Camino de Santiago tašką – apie 1500 m. Vienas italas, pradėjęs eiti vos prieš kelias dienas, skundėsi, kad šiandien sunki diena. Mums su Aiste, ši kaip tik pasirodė viena iš lengvesnių. Per tris savaites kelyje pripratome ir prie kuprinių svorio, ir prie fizinio krūvio, todėl pasivaikščiojimas kalnais juokų darbas. Pasimiršo visas asfaltas, mašinos ir kitos blogybės.

2014-06-23 10.48.07

Netikėtai suvokiau, kad sukūdau per kokias dvi diržo skyles ir esu jau ant paskutiniosios. Jei sukūsiu dar, teks papildomą skylę prasidurti. Visi, siekiantys numesti svorio, dabar jau žinot kur reikia važiuoti.

Net ir kalnuose nuo piligriminės komercijos niekur nepabėgsi: patogioje vietoje stovi kemperis, aplink jį kėdės su staliukais ir galimybė atsipūsti. Visus mažus miestukus, kuriuos praeiname darko reklamos, iškabos, spalvingi skėčiai ir užsukti į vidų kviečiantys darbuotojai. Kartais dar net nepriėjus kokio nors kaimuko, tau jau bando įbrukti skrajutę ir siūlo apsilankyti kokiam nors restorane. Aš suprantu, kad piligrimai vienintelis tų kaimukų pragyvenimo šaltinis, bet tas begalinis noras išgręžti kuo daugiau pinigų gadina visą Camino įspūdį.

2014-06-23 10.55.24

Keliaudami kiekvieną dieną pažindinamės su Ispanijos driežų įvairove. Tik laksto jie pernelyg greitai, kad patektų į fotoaparato objektyvą. Vieną rūšį mes praminėm Džabdžabais (kas nežino, Džabdžabas yra Pati ir Selmos augintinis iš Simpsonų), nes jie yra žali ir būna maždaug 15-20 cm. ilgio.

Šiandien suveikė Merfio dėsnis: tik išėjus į kalnus, išsikrovė fotoaparatas, todėl teko prisiminti savo pagyvenusį smartphoną. Norėtųsi nufilmuoti į blogą kokių nors video, bet gali būti pernelyg sunki misija įkelti su alberginiu internetu. Nesvarbu seni ar jauni, vienas pirmųjų klausimų atvykus į albergą, koks wifi slaptažodis. Jei ne šitas blogas ir dar keli reikaliukai – šį mėnesį išvis mielai praleisčiau be interneto.

Camino de Santiago. Dvidešimtoji diena yra graži.

Astorgą paliekame jau prašvitus, po šiokios tokios pertraukos leidome sau pamiegoti net iki 6 val. Praėjus porą nedidelių kaimelių, tolumoje ima matytis kalnai ir medžiais apžėlusios jų papėdės, kelias lengvai kyla į įkalnę, tylu, ramu – visiška priešingybė vakarykštei dienai.

DSC_0447

Jaučiasi, kad nuo Leono ir Astorgos prisijungė nemažai naujų piligrimų. Visi švarūs, gražus ir  kupini jėgų. Mano kelnės ganėtinai dulkėtos, nes jau dvidešimt dienų nematė skalbimo. Įtariu, kad iki Portugalijos taip ir nepamatys. Jaunieji piligrimukai ilgai nesnaudę susimetė skladkę ant degtinės, alaus, kolos ir kitų gėrybių bei perdaug nesislėpdami išrikiavo viską ant virtuvinio stalo. Deja vu.

Aistelė eidama keliu klauso jau antrą audio knygą, o aš vis gailiuosi, kad irgi kažko panašaus nepasiėmiau. Turiu šiek tiek muzikos telefone, bet didžioji jos dalis atsibodusi, todėl įprastai klausausi aplinkos ir bandau išaust kokią gilią mintį. Kol kas nepavyko…

DSC_0451

Esame Rabanal del Camino miestelyje, kuriame visi pastatai, tiek seni, tiek nauji pastatyti iš akmenų. Ir nors nėra čia ypatingai ką pažiūrėti, o apeiti visą galima per kelioliką minučių, vis tiek čia vienas gražesnių miestukų, kokiuose buvom.

„Štai čia virtuvė“, aprodo atvykusiems svečiams albergo darbuotoja. „Ne, mums neprireiks“, su šypsena atsako šie ir valandos bėgyje pradeda studijuoti čia pat esančio restorano meniu. Maistą gaminasi paprastai tik jaunesnioji karta, visi vyresni vaikšto nuo restorano prie restorano. Valgyti bus, rūbus išskalbs, daiktus nuveš – piligriminė industrija neleis dėl nieko sukti galvos. Vienintelis galvosūkis kaip čia nueiti kasdieninį maršrutą. Šiuo atveju mes jaučiamės labiau „true“, nes viską daromės patys.

DSC_0455

Šiandien ant vieno albergo durų matėm užrašą, kad piligrimų, kurių daiktus kažkas pergabena, nepriima. Labai pozityvi diskriminacijos forma, suteikianti pranašumą tiems, kurie savo mantą tempiasi patys.