Monthly Archives: June 2014

Camino de Santiago. Devyniolikta diena: asfalto žabangais į Astorgą.

Tamsoje sugebam pamesti kryptį rodančią geltonąją rodyklę ir sugaištam kokias 30 minučių kol grįžtam į teisingą kelią. Nieko gera nežadanti diena vinguriuoja takeliu šalia greitkelio. Pro šalį skriejančios krovininės ir lengvosios mašinos tikrai neįkvepia pasivaikščiojimui. Retsykiais mūsų kelias nuvinguriuoja link kokio miškelio, tačiau už kelių šimtų metrų vėl grįžta prie greitkelio.

DSC_0393

Praeiname ganėtinai gražų Hospital de Orbigo miestelį­­­, tolumoje sušmėžuoja kalnai ir pievos, deja, mūsų kelias tolau driekiasi asfalto prerijomis. Esu beveik įsitikinęs, kad mes einame senuoju greitkeliu, matyt, nutiesus naująjį – senąjį atidavė piligrimams. Įsivaizduokite kaip smagu yra eiti asfaltu (senuoju greitkeliu), šalia skriejant automobiliams. Išsikeikiu ir garsiai, ir mintyse turbūt už visus metus į priekį. Seriously, Spain, negi negalima padaryti takelio piligrimams kur nors nuošaliau? Tai itin keista, tolumoje matantis laukams, miškeliams ir kitoms daug labiau pasivaikščiojimams tinkamoms vietoms.

Galiausiai po ilgų fizinių ir moralinių kančių pasiekiame mūsų šiandienos stotelę – Astorgą. Astorga kelioliką tūkstančių gyventojų turintis miestukas, įsikūręs ant kalno, todėl jį matome jau iš toli.

Tolumoje matosi Astorga

Tolumoje matosi Astorga

Albergo registracijoje besidarbuojantys vyriokas papasakoja, kad metus gyveno Vilniuje, todėl kol rašosi mūsų duomenis į žurnalą, pažeria keletą lietuviškų žodžių. Gauname kambarį kelių aukštų albergo palėpėje. Pirmą kartą, atrodo, žmones į kambarį sugrupuoja pagal amžių, nes kartu gyvena visi panašių metų kaip ir mes.

DSC_0407

Nusiaubiam su Aiste vietinį prekybos centrą, užsiperkame maisto dviems dienoms, o taip pat ir visokių „guilty pleasures“: čipsų, sprite, bandelių, sausainių ir pan. Po tokios bjaurokos dienos norisi bent kažkuo save apdovanoti. Nors antroji jos pusė visai nebjauri, nes Astorga labai mielas ir gražus miestukas. Pasivaikščiojimas iki prekybos centro tuo pačiu tampa ir ekskursija po senamiestį.

Camino de Santiago. Aštuoniolikta diena: šiandien aš piktas.

Rytas prasideda einant gamykliniais rajonais, su piktais šunimis už tvorų ir gal dvidešimčia triušių, lakstančių po pievą. Neilgai trukus pasiekiame dar vieną didesnį miestą mūsų kelyje – Leoną. Nors didesniu jį galima vadinti tik iš dalies, nes turi tik 130 tūkst. gyventojų.

Leono katedra

Leono katedra

Kol kas iš visų tų „didesnių“ miestų, pasitaikiusių Camino de Santiago, šis palieka geriausią įspūdį. Jaukus senamiestis, keletas įdomesnių architektūrinių statinių ir tam tikras kompaktiškumas praskraidrina, paskutinėmis dienomis monotoniškais vaizdais maitintą, nuotaiką. Leone neužsibūnam, keliaujam toliau. Po dienos žygio turistauti mes paprastai nelabai nusiteikę, todėl ir likti Leone nesusigundom. Pasitenkinam tuo ką pamatom eidami Camino maršrutu, kuris prasuka pro visus žymesnius miesto objektus: Antoni Gaudi Casa de los Botines, Leono katedrą, Convent of San Marcos ir kitus.

DSC_0382

Už Leono prasideda pragaras. Pradžioje kulniuojame pramoniniais rajonais, kas dar nėra labai blogai. Vėliau einame takeliu šalia judraus greitkelio, praeidami porą abipus jo išsidėsčiusių miestukų. Pirmame miestuke neveikia viešas vandens čiaupas, kulniuojame iki kito – ten irgi neveikia. Nusiperkame vandens, einame toliau. Vanduo baigiasi, pasipildyti nėra kur, nes vis dar esame šalia greitkelio. Nuobodi, vaizdais nelepinusi, pastaroji savaitė ir ypač ši diena gerokai išmušė man iš galvos romantinį Camino de Santiago vaizdą, kuris buvo įsitvirtinęs po pirmųjų dienų. Jokio malonumo ir įdomumo eiti dulkėtais keliais, pro šalį skriejant mašinoms. Naiviai tikėjausi, kad daug daugiau laiko praleisime gamtoje, o ne kvėpuodami išmetamosiomis dujomis. Guodžia tai, kad jau greitai maršrutas vėl kils į kalnus, gal pasimirš šita velniava. Burgos – Leon yra tragiška atkarpa ir ji kol kas tęsiasi toliau.

Svečiuose pas hobitus

Svečiuose pas hobitus

Šiandien nuėjome 34 kilometrus ir aplenkėme planą jau keturiomis dienomis. Nuo šiol nebereikia skubėti, galėsime šiek tiek atsipalaiduoti ir eiti trumpesnius atstumus.

Camino de Santiago. Septyniolikta diena: tingulys.

Rytas prasidėjo labai nevyriškais pusryčiais: keksiukais su jogurtu. Eidami jau eilinį sykį pasitikome saulėtekį. Pastaruoju metu vis labiau tingisi eiti ir kiekvienas suoliukas traukia pailsėti. Labai daug suolų padaryti iš betono, kas savaime atrodo gan kvailokas sprendimas. Vėsesniu oru ant tokio ilgai nepasėdėsi.

Tarp piligrimų esama originalių vyrukų: vienas į batus buvo įsiklijavęs moteriškus paketus. Kokios tik idėjos negimsta kelyje… Pakeliui pasitaikančiose vaistinėse būna įvairių padukų, geresnei pėdos amortizacijai. Vis pasvarstau gal reiktų įsigyti, bet ne tiek čia jau to kelio ir liko, visgi į antrą pusę jau persiritom.

Vienintelis įdomesnis šiandienos objektas...

Vienintelis įdomesnis šiandienos objektas…

Einant Camino dažnai tenka kirsti įvairius siauresnius ar platesnius kelius, sankryžas, žiedus ar net eiti tiltais, kur nėra jokio takelio pėstiesiems. Dažniausiai kertant kelius nebūna jokių perėjų, o karts nuo karto pasitaikantys pasivaikščiojimai įvairiais, tik automobiliams skirtais viadukais, visai ne kaip nuteikia. Aišku, paprastai tokiose vietose nebūna itin didelių mašinų srautų, bet vis tiek kažkaip atrodo, kad kai kuriose vietose saugumo turėtų būti daugiau.

Įprastai įsiregistruojant į albergą užsirašo tavo vardą, pavardę, paso nr. Šįsyk neužsirašė nieko, susirinko po penkis eurus ir tiek žinių. Netoliese gan intensyvaus eismo kelias, nežinia iš kur ateinantis dvokas, nėra virtuvės ir interneto – ne pati šauniausia vietelė praleisti dieną. Na, bet bent jau lovos normalios, o tai šį mėnesį vienas iš aktualiausių klausimų.

 

Camino de Santiago. Šešiolikta diena kelyje ir pakelėj.

Ryte, viename miestelyje, randame dėžę su knygomis, iš kurios galima pasiimti kas patinka ar palikti savo. Tarp keliolikos ispaniškų knygų randu ir vieną anglų kalba. Matyt, nugara visiškai susitaikė su nešamu svoriu, nes grūdu Thomas Hardy „A pair of blue eyes“ į kuprinę, nesukdamas galvos, kad tai pridės kelis šimtus papildomų gramų. Pagaliau ką nors paskaitysiu!

DSC_0347

Eilinį kartą šeriam Ispanijos katinus. Pietiečiai labiau socialūs negu giminaičiai Lietuvoje ir tam tikriausiai įtaką daro tušti skrandžiai – valgo praktiškai bet ką. Laukuose pilna pelių, mums einant dažnai viena kita perbėga kelią. Nesuprantu kas per mistika: pelių pilna, o katinai alksta. Ar tingi gaudyt, ar neskanu? O gal nemadinga?

Mačiau skelbimą, „kuprinės pergabenimas iš vieno taško į kitą – tik 4 eurai”. Taigi už maždaug 120 eurų galima pražingsniuoti visą Camino su mineralinio buteliuku rankoj. Ant mano lovos užrašas kaip tik į šitą temą: „I hate big groups with support vehicles. Lazy, lazy piligrims“ – piktasi kažkoks Simon dar 2003 metais.

Šiandien jau antrą sykį per šešioliką dienų prateriojom miestelį. Turėjo būti, o nėra. Kol susipratom, kad kažkas čia ne taip – jau buvome netoli dar vieno miestuko. Tai reiškė, jog praėjome daugiau negu tikėjomės, todėl toks apsirikimas pakėlė nuotaiką. Iš viso šiandien nupėdinom 31 kilometrą. Rytas vėl buvo vėsus, bet dieną gerokai užkepino. Viso maršruto metu taip ir nepasitaikė nė vienos parduotuvės, todėl pietų teko laukti iki kol pasiekėm galutinį tikslą –  El Burgo Ranero miestuką.

Tipinis pastarųjų dienų vaizdelis.

Tipinis pastarųjų dienų vaizdelis.

Nežinau, kuo ypatingas regionas, kuriame esame, bet mūsų kelyje vis daugėja namų pastatytų iš šiaudų ir molio. Mūsų albergas vienas iš jų. Gatvėse, kuriose nėra piligriminės infrastruktūros, albergų, barų ar parduotuvių – visiškai tylu ir ramu. Mūsų albergo antras aukštas neturi lubų, yra tik sienos. Nusimato knarkalų choro repeticija.

Camino de Santiago. Penkiolika lygu keturi šimtai.

Pastarieji du rytai buvo ganėtinai vėsūs, teko net išsitraukti kuprinės dugne nugulusias striukes. Išeinam, kai dar būna tamsu, todėl kol prašvinta tenka atidžiai sekti nuorodas, kad kur nors nenublūdytume. Keldamiesi 5 ryto prisirašėm prie nedidelio “ankstyvųjų” būrelio. Daiktus rytais kraunamės tamsoje, kad nepažadintume vėliau besikeliančių kambariokų.

Braziliški linkėjimai

Braziliški linkėjimai

Ėjimo prasme šiandien buvo dar viena nuobodoka diena. Didžioji dalis maršruto driekėsi žvyrkeliu, o po to takeliu netoli plento. Gerai, kad mašinų vos viena kita. Aplink vien lygūs laukai ir nėra nieko į ką būtų galima paganyti akis. Šiuo atveju dviratis ima atrodyti gal ir visai neblogas variantas, norint kuo greičiau pralėkti visą monotoniją.

DSC_0341

Prasilenkėme turbūt su rekordiniu piligrimų skaičiumi. Buvo dienų, kai visa pusdienį nieko nesutikdavome, o šiandien dešimtys jų pėdino vienas paskui kitą. Ne visi Camino de Santiago pradeda eiti nuo pradžios, t. y. St. Jean Pied de Port miestelio. Anot statistikos, 2012 m. iš 192 tūkst. piligrimų tik 22 tūkst. pradėjo nuo St. Jean. Visi kiti prisijungdavo kažkur vėliau. Santiago de Composteloj užskaito tavo piligrimystę, jei nuėjai bent 100 kilometrų. Taigi natūralu, kad ne visi einantys taikosi į 800, o su kiekvienu miestu piligrimų vis padaugėja.

DSC_0345

Jau norisi pailsėti nuo žmonių, nes tie nuolatiniai “buen camino”  įgriso iki gyvo kaulo. Ypač, kai su tuo pačiu žmogum pasilabini penkis kartus per dieną. Bet čia pabėgti nuo žmonių neįmanoma. Vasara, dėl žmonių gausos, gal ir ne pats palankiausias laikas eiti Camino de Santiago, bet yra kaip yra. Jau pradedu svajot apie palapinę, kalnus ir tylą.

Šiandien peržengėme 400 kilometrų ribą. Man patinka kilometrams suteikti reikšmes – berods panašus atstumas nuo Kauno iki Varšuvos. Dienos skrieja greitai.

Camino de Santiago. Keturioliktą dieną tapome vyru ir žmona.

Šiandienos albergas itin religinis: visur prikabinėta kryžių ir plakatų su krikščioniškomis sentencijomis, retkarčiais šmėsteli kokia vienuolė. Vyrams ir moterims čia draudžiama miegoti tame pačiame kambaryje, išskyrus susituokusias poras. Niekas ten aišku netikrina susituokę mes, ar ne, todėl į vienuolės klausimą atsakom „si“ ir keliaujam į „porų“ kambarį. Vėliau, matyt, pritrūkus kambarių viengungiams, pradeda visus guldyti kaip išeina.

Kriauklė mėlynam fone - ženklas lydintis visą kelionę ir neleidžiantis paklysti,

Kriauklė mėlynam fone – ženklas lydintis visą kelionę ir neleidžiantis paklysti.

Besigamindami virtuvėje pietus prisižiūrim keistų dalykų: viena korėjietė bando žalius vištos sparnelius iškepti mikrobangėje, kita moteriškė į tą pačią mikrobangę grūda šaldytą picą su visu plastikiniu įpakavimu. Galiausiai supratusi, kad čia kažkas ne taip, išima picą iš įpakavimo ir įmeta į keptuvę. Beje, Aistė yra visų albergų geroji fėja, nes paprastai vienintelė supranta kaip naudotis indukcine virykle. Daugumai piligrimų tai būna neįkandama užduotis. Tame tarpe ir man, nors jau tobulėju.

Šiandien alberge atsirandam apie 11.30, tada įprasta dušo ir skalbimo rutina bei parduotuvės paieškos. Po truputį mūsų racionas artėja prie lietuviško: pusryčiams – dribsniai, pietums – makaronai, kiaušiniai arba šiaip kokie nors šaldyti pusfabrikačiai, bandelės, čipsai, vaisiai, šokoladas ir pan. Daugumoje albergų būna druskos, aliejaus ar cukraus, puodų, keptuvių, lėkščių ir įrankių, todėl laisvai galima kažką gamintis.

DSC_0331

Ispanijoje beveik ant kiekvienos bažnyčios yra gandralizdis. Nežinau, kuo šalies gerovei nusipelnė šis paukštis, bet tiek gandrų turbūt nemačiau per visą gyvenimą. Jų galima pamatyti net ir didesniuose miestuose. Ant kai kurių bažnyčių ar šiaip aukštesnių pastatų yra net po kelis lizdus, iš kurių matosi kyšančios tėvų ir jauniklių galvos.

Esame trimis dienomis priekyje, jau anksčiau minėto, 34 dienų grafiko. Kitaip tariant, per keturioliką dienų nuėjome septyniolikos dienų maršrutą. Beliko sutaupyti vieną dieną ir būsim visai arti plano įveikti Camino per trisdešimt dienų. Savo sąskatoje jau turime apie 377 kilometrus. Apie šios dienos kelią nelabai yra ką pasakyt: nemažai kilometrų ėjome visai šalia plento, praėjome porą ne itin išvaizdžių miestelių, bet kojos nešė lengvai, todėl ėjimas neprailgo.

Camino de Santiago. Trylikta diena: triukšmingas sekmadienis.

Šiandien persiritam per vieną smagų kalniuką. Aplinkui kur akys mato plyti dirbami laukai, pievos, tolumoje vėjo malūnai ir viskas žalia žalia. Pastarąją savaitę aukštis, kuriame esame svyruoja nuo 800 iki 1200 m. Vėl didžioji maršruto dalis yra monotoniškos lygumos, pasiilgstam kalnuotų vietovių, nes tada daug smagiau einasi. Lietuva lygumų kraštas, gal todėl mūsų žvilgsnis dažnai krypsta į dangų remiančias viršūnes.

DSC_0310

Sekmadieniais daug parduotuvių Ispanijoje nedirba. Vis dėlto mūsų kelyje pasitaiko ir dirbančių, nes mažiems miesteliams tai puiki proga užsidirbti pinigų iš praeinančių piligrimautojų. Deja, Boadilloj, kurioje apsistojame mums ne taip pasiseka: čia dirba tik vietiniai bariukai.

Vienas toks įsikūręs tame pačiame pastate kaip ir mūsų albergas, tik už sienos. Jame gauname orkaitėje pašildytą šaldytą picą, colos ir porą bandelių vakarienei. Ne kažin kas ir daug brangiau negu nusipirktume parduotuvėje, bet, kai norisi valgyt fiskalinės drausmės politika išsijungia. Tam bariuke ilgiau neužsisėdime, kažkaip po visą dieną lydinčių gamtos garsų, triukšmingi ispanai ir užgarsintas televizorius labai nežavi. Norisi ramybės.

DSC_0316

Mūsų albergas vienas prasčiausių kokiuose buvome. 6 spyruoklinės dviaukštės lovos, kurios atsigulus įdumba priminė man senus gerus laikus Vilniaus Niujorko ir Kamčiatkos bendrabučiuose. Porą rozečių, pagyvenęs dušas ir maždaug 20 kvadratų patalpa dešimčiai žmonių. Kaina vos 4 eurai ir kol kas tai pigiausia nakvynė per tryliką dienų.

Po miestelį pirmyn atgal važinėja vaikiškas traukinukas, iš kurio visu garsu sklinda ispaniška muzika ir sėdi visai ne vaikiško amžiaus jo keleiviai. Apart to ­­nieko įdomaus nesimato, todėl ilsinam po dienos nuvargusius kaulus ir vartomės įdubusiose lovose.

DSC_0320