Monthly Archives: August 2014

Elbrusas. Gyvenimas bačkose.

Ketvirtoji diena

Rytą pradedame lakstymu iš vieno nuomos punkto į kitą, ieškodami plastikinių batų. Plastikiniai batai keistas daiktas – sunkūs, nesilankstantys, jautiesi kaip transformeris su jais. Mūsų gidas paieškų nekoordinuoja ir atsiranda jau procesui įpusėjus. Galiausiai batus gauti pavyksta. Viso reikalingų daktų nuomai išleidžiu apie 100 eurų.

Susirenkame daiktus ir keltuvu su trimis persėdimais keliaujame į bazinę stovyklą 3800 m. aukštyje. Kartu keliauja ir keliolika dėžių su maistu. Mūsų nauja gyvenamoji vieta vadinama „bačkomis“. Ir tikriausiai kabučių šioje vietoje dėti kaip ir nereikėtų, nes tai ir yra bačkos –  didžiulės, metalinės, kiekvienoje po šešias ne pačias patogiausias lovas. Mūsų komanda užima visą vieną bačką, o likę keturi, tame tarpe ir aš, apsigyvename kitoje, kurioje jau snaudžia pora rusų.

Bačkos

Bačkos

Aplink bačkas nemažai šiukšlių, metalo laužo ir kitokio šlamšto. Turint omenyje, kad ši vieta yra nacionalinis parkas, tai ir keista, ir liūdna. Esama netgi kažkokio nacionalinio parko mokesčio, kurį kaip ir turėtų mokėti kiekvienas čia atvykęs, bet jau keletas metų niekas jo paprasčiausiai nerenka… Va, tau ir Rusija.

Čia taip pat stovi keliolika sniego motociklų ir traktorių, kurie norinčius gali kilstelti dar kilometriuką į viršų. Dienomis bačkose elektros nebūna, o vakare įjungia. Tačiau mums ne taip pasiseka, bačkoje elektra vakare taip ir neatsiranda. Nors nelabai aš jos ir pasigendu, vos pradeda temt – jau keliauju miegot.

DSC_0274 DSC_0287

Bačkose verda gyvenimas: vieni ruošiasi viršūnės šturmui ar aklimatizaciniams žygiams, kiti jau nusileidę džiovina šlapius batus ir dalinasi įspūdžiais. Didesnė dalis šmirinėjančių žmogelių – rusai. Iš pažiūros mūsų grupelė atrodo jauniausia ir mažiausių gabaritų.

Dimitrijus nusprendžia, kad šiandien niekur nekopsime, bet mes vis dėlto išeiname lengvam pasivaikščiojimui ir be jo. Pradžioje einame akmenimis, vėliau, kai jie baigiasi sniegu ir taip pasiekiame 4160 m. aukštyje esančią Prijut-11 trobelę. Pavadinimą jį gavo nuo vienuolikos mokslininkų, kurie buvo apsistoję šiame aukštyje. Vėliau ketvirtajame XX a. dešimtmetyje buvo pastatyta trobelė, kuriai prigijo Prijut-11pavadinimas.

Iš aukščiau

Iš aukščiau

Modernios bačkų giminaitės

Modernios bačkų giminaitės

Prijut-11

Prijut-11

Dalį kelio žemyn su Vaidotu ir Julium nusileidžiame čiuoždami ant rastos skiautės. Grįžtam šlapiais užpakaliais ir batais, bet geros nuotaikos. Kalnų nei teptuku nutapysi, nei plunksna aprašysi. Galėčiau tiesiog sėdėt ir žiūrėt į juos visą dieną.

Prieš miegą pajuntu, jog mano pulsas padažnėjęs. Na, turbūt normalu miegant beveik 4 kilometrų aukštyje. Užmigti sekasi sunkiai, vartaus vartaus ir ši nemiga erzina, nes kiekviena neišmiegota valanda reiškia mažesnes energijos atsargas ateityje. O dar labiau erzina, kad mano bačkos kambariokai pučia į akį jau senų seniausiai.

DSC_0348

 

Elbrusas. Atvykimas ir pirmieji aklimatizaciniai pasivaikščiojimai.

Pirmoji diena
Mokykloje per geografijos pamokas mokėmės apie ilgiausias pasaulio upes, didžiausias šalis ir aukščiausius kalnus. Aukščiausias Europoje Elbrusas – 5642 m. Tuo metu tas metrų skaičius turėjo ne daugiau prasmės negu Jupiterio palydovų skriejimo orbita, o patys kalnai atrodė neregėta žemė kažkur už jūrų marių, prieinama saujelei išrinktųjų.

Šiandien snieguota Elbruso viršūnė kaip niekad arti. Skrydžio Vilnius – Maskva – Mineraliniai vandenys metu tai užmiegu, tai prabundu – nelabai ir suprantu ilgai skrydis truko ar ne. Po to kelios valandos kratymosi tvankiu autobusiuku ir 10 lietuvių atsiduria Kaukazo kalnų papėdėj.

Kelyje, kuriuo riedame vaikštinėja karvės. Kai kur jų susigrūdę tiek, kad vos skinamės kelią. Mūsų vairuotojas spaudžia iki dugno, drąsiai tarp jų manevruodamas, lenkia per ištisinę juostą lėtesnes mašinas ir primena apie kitokią nei mums įprasta vairavimo kultūrą. Po ilgos kelionės viešbučio lova atrodo puikiausias dalykas pasaulyje.

Antroji diena
Šiandien išėjome pirmajam aklimatizaciniam pasivaikščiojimui. Miestelis, kuriame mes apsistoję yra 2100 m. aukštyje virš jūros lygio. Mes kylame iki 3100 m., praleidžiame ten valandėlę ir keliaujam žemyn. Kadangi man patinka skaičiuoti, reiktų pridėti, kad suvaikščiojome 12 kilometrų, sugaišdami maždaug 5 valandas. Visos šios kelionės metu mus lydės vietinis gidas Dimitrijus. Vėliau išsiaiškiname, kad į Elbrusą jis yra įkopęs daugiau nei 150 kartų. Dimitrijus ne pats kalbiausias žmogelis, po tiek kartų viršūnėje turbūt nebėra ką pasakyt. O gal šiaip žiūri į mus kaip į darbą, kuriuo norisi greičiau nusikratyt. Eidami tarp savęs vis pajuokaujam dėl jo lėto tempo. Man, o panašu, kad ir kitiems norisi lėkti greičiau, tačiau bandom taikytis prie mūsų vedlio ritmo.

DSC_0217

Šiek tiek nutrynė abiejų pėdų mažuosius pirštus. Tai šiek tiek suerzino, nes visokie nutrynimai ir nuospaudos nėra man dažnai pasitaikantis reiškinys. Eidamas kaltę suverčiu per laisvai suvarstytiems batams. Nepaisant to nuotaika gera, saulė šviečia, energijos pilna, iš visų pusių kyla kalnai – nieko nesinori nei pridėt, nei atimt. Viršuje maklinėja keltuvu pasikėlę turistai. Pagaunu save žvelgiant į juos iš aukšto, nes aš matai nebe paprastas turistas. Tolumoje atsiveria mūsų „plombyro“ panorama. Atrodo taip netoli iki jo, tačiau žinau, kiek dar reikės įdėti pastangų norint bent pasikėsinti į jo didybę.

DSC_0226

Trečioji diena
Po vakar dienos pasivaikščiojimo šiandien šiek tiek skaudėjo kojų raumenis. Ypatingai lipant laiptais. Tačiau kalnuose laiptų kaip žinia nėra, todėl didesnių problemų tai nesukėlė. Užkopėme į panašų aukštį kaip ir vakar. Ant kalno pūpsojo iš pažiūros neveikianti observatorija. Iš visų pusių dangų ramsto kalnai: snieguoti, dantytom viršūnėm ir mažesni, papilkėję nuo senatvės arba pažaliavę nuo stovėjimo jų giminaičiai. Lipant nėra labai kada grožėtis peizažais, reikia dairytis po kojomis, tad viršuje jau galima paganyti akis. Viso praeiname 18,8 kilometro. Šiandien pasivaikščiojimas sakyčiau net buvo lengvesnis negu vakar.

DSC_0249 DSC_0253

Vaidotas bando pūst į akį, o aš taupau miegą nakčiai ir dokumentuoju mūsų kalnietišką gyvenimą Rusijoje. Per vakarienę jis juokais bamba, kad per mano „skrebenimus“ miegot negali. Ech, kokie jautrūs pasirodo tie stomatologai…

Vakarop keliaujame į vietinį nuomos punktą trūkstamos įrangos. Prieš tai mūsų gidas padaro reviziją į visų kambarius, peržiūri mūsų turimas drapanas ir duoda patarimų ko mums gali prireikti. Daugumai reikia batų, kačių, apraišų ir ledkirčių. Nuomos punkte galima atsiskaityti ir eurais, tačiau grąžą atiduoda rubliais. 1 euras lygu 48 rubliai. Į  nuomos punktą vis eina naujos žmonių grupės, darbo dienos pabaiga, todėl negauname tinkamo dydžio batų. Reiks bandyt juos kažkaip susimedžiot rytoj.

DSC_0251

Paskutinės dienos Lisabonoje: nuo akvariumo su rykliais iki pasaulio krašto

Sekmadienį pasiekiame paskutinį savo nakvynės tašką Lisabonoje. Mus priglaudžia portugalė Ines, prieš keletą metų atlikusi stažuotę vienoje Vilniaus mokyklų.

Kita dieną keliaujame į Lisabonos oceanariumą. Didžiuliuose akvariumuose plaukioja rykliai, medūzos, barakudos ir kiti vandenyno gyviai, kuriuos galima apžiūrėti iš labai arti. Mus eilinį kartą aplanko sėkmė ir fotoaparato baterija išsikrauna vos ten įėjus. Kaina  – 16 eurų, šiek tiek kandžiojasi, ir galbūt tikėjomės šiek tiek daugiau, bet nepaisant to buvo visai įdomu. Oceanariumas yra moderniojoje Lisabonos dalyje, kurioje stūkso daugybė stiklinių pastatų, prekybos centrų ir panašiai. Po kelių dienų praleistų senamiestyje – visai įdomus kontrastas.

DSC_0003

Sintra – nedidelis miestelis, garsėjantis savo pilių ir rūmų kompleksų, išsidėsčiusiu ganėtinai kalvotoje vietovėje. Suvaikštome iki bene garsiausio – Pena national palace. Peną supa didžiulis, ganėtinai laukinis parkas, platesni ir siauresni takeliai vinguriuoja į kalno viršų, nuo kurio atsiveria  tiek pilies, tiek miesto panorama. Sintroje tų palace septyni ar aštuoni, todėl kojomis fiziškai jų tikrai neįmanoma apeiti. Kainos svyruoja maždaug nuo 6 iki 16 eurų, todėl norint apžiūrėti visus teks išleisti nemažai pinigų. Lankytinų objektų kainos tiek Lisabonoje, tiek aplink nėra pačios mažiausios.

DSC_0046

Vakare pasivaikštome po naktinį miestą. Ir kaip bebūtų paradoksalu, po tą dalį, kurią jau išvaikščiojau su couchsurferiais prieš keliais dienas.  Vis gi miestas naktį, ir dieną atrodo visiškai kitaip, todėl man vienodai įdomu.

Kitą dieną, praleidžiame maklinėdami po centrą. Nesinori niekur važiuoti, nes jau truputį pavargom nuo įspūdžių. Centre policija rengia reidą, vieną po kito krato žolės ir hašišo pardavėjus. Vienas ganėtinai įkyriai siūlo mums pirkti hašišo vos dvidešimt metrų nuo policijos ekipažo ir tokia drąsa nepasiteisina: už kelių akimirkų jį supakuoja pareigūnai. Kas iš to, į jo vietą stos kitas. Visi vietiniai žino, koks chaosas dedasi šitoje miesto dalyje ir tuo ne itin džiaugiasi.

Per couchsurfingą susipažįstu su Simonu, kuris organizuoja pasivažinėjimus dviračiu. Dviračius jis paskolina, važiuojant papasakoja šiek tiek apie miestą, o pabaigoje duoda dėžutę į kurią gali paaukoti jam pinigų. Sako taupo kelionei į Kolumbiją. Kartu su juo, rusu Antonu ir angle Greta pasivažinėjame apie tris valandas. Praleidus Lisabonoje jau savaitę, vis geriau pažįstu miestą, o po pasivažinėjimo  – išvis galėčiau gidu dirbti.

Vakaras užsibaigia pas Ines draugus. Jaučiamės su Aiste kaip Guliveriai liliputų šaly: visi čia mums iki peties. Pabuvus Portugalijoje pasidaro labai logiška, kodėl pas mus tiek daug krepšininkų, o pas juos krepšinis išvis nepopuliarus. Eilinį kartą vakarieniaujame dvyliktą nakties. Portugalai paprastai pradeda vakarieniauti apie 21 – 21.30, tačiau Ines vėlai grįžta iš darbo, todėl mūsų vakarienės būna apie vidurnaktį.

Paskutinę dieną paragaujame tradicinės portugališkos žuvies ir aštuonkojo bei aplankome vakariausią Europos tašką. Štai kur tikrasis pasaulio kraštas! Vakarop skrydis į Kijevą, o iš ten į Vilnių ir labai nenoriai tenka grįžti į realybę. Tiesa, tik porai savaičių. Šitie du mėnesiai buvo stebuklingi, įspūdžių galvoje tiek, kad nemoku jų surašyti. Ar galėčiau dabar vėl eiti į darbą ir laukti metus laiko iki kitų kelionių? Ne! Aš noriu keliauti dabar, nes kol kas rodos tai vienintelė prasminga veikla šitam gražiam rutuly ant kurio gyvenam.

DSC_0120 DSC_0153