Monthly Archives: September 2014

Apie driežus ant lubų ir vietinį transportą

Pirmas dvi naktis tapau vietinių uodų skanėstu. Trečiąją naktį į pasaulį paleidau šiokią tokią strategiją: palikau duše šviesą, kad vargšai vabzdžiai matytų kur skristi tamsoje ir neatsitrenktų į mano miegantį, prakaituotą kūną. Taip pat išsipurškiau kažkokia priemone nukreipiančia juos teisinga linkme. Situacija iškart pagerėjo. Tiesa, pernakt įjungta šviesa pritraukė kitų padarų. Eidamas miegoti kilsteliu galvą į lubas, o ten driežas šalia lempos šildosi. Ir jam taip ta lempa patiko, kad ten pat radau jį ir ryte. Įsigyti naminių gyvūnėlių Indijoje pasirodo daug pastangų nereikia.

DSC_0492

Kelias dienas maklinėję Hyderabado gatvių raizgalynėje, pagaliau nuvykome į pirmą lankytiną objektą – Birla Mandir šventyklą. Nuo jos viršaus atsiveria miesto panorama, kiek matai į toli, vien namai, namai visur. Kadangi mes vis dar gyvename miesto pakraštyje, iki šventyklos kratėmės autorikša, o po to autobusu kokias pusantros valandos.

DSC_0518

Pasiekęs savo stotelę autobusas kartais net nesustoja, o tiesiog prilėtina, todėl keleiviams tenka tiesiogine to žodžio prasme įšokti arba iššokti iš autobuso. Viduje baisingai karšta, nes oro temperatūra lauke virš 30 laipsnių. Žmonių prisigrūdę gausybė ir šitoje grūstyje pirmyn atgal kažkokiu būdu vaikšto kontrolierius, kuris pardavinėja bilietus. Į autobusą bandant patekti ne pačiam švariausiam ir tikriausiai kažko pavartojusiam vyriškiui, kontrolierius jį nustumia ir neįleidžia į vidų. Kol kas nepasitaikė, kad žmonės viešajame transporte smirdėtų, kas ypač dažnai pasitaiko važiuojant vasarą Lietuvoje. Taigi, štai tau ir Indija.

DSC_0508

DSC_0522

Atgal mus jau vežė autobusas su kondicionieriumi. Tiesa, jei anas kainavo 16 rupijų, tai šitas net 33. Kai kuriuose autobusuose vyrai sėdi autobuso gale, o moterys priekyje. Ir tik pabandyk ne savo zonoje atsisėsti, iš karto tave indiškai pamokys ir pamos ranka, keliauk į galą pas vyrus.

Įdomiausia su autorikšomis. Normaliai jomis, įskaitant ir vairuotoją, gali važiuoti šeši žmonės. Tačiau susigrūda ir 8. Gale yra įprastinė sėdynė, o priekyje tokia, kad du žmonės atsisėdę vairuotojui iš šono, gauna sėdėt tik po pusę užpakalio. Mistiniu būdu priekyje visada dar ir ketvirtas įsitaiso. Moterys autorikšos priekyje nesėdi. Būna įlendam į galą ir staiga ateina porą moterų, „Sir“ linkteli galva vairuotojas. Aš jau suprantu jo užuominą ir sėduosi šalia į priekį, užleisdamas moteriškėms galą. Susiglaudžiam pečiais ir lekiam.

Keliu ramiai nepasivaikščiosi, nes autorikšų vairuotojai važiuodami pro šalį būtinai pasiūlys savo paslaugas. O jei tu baltas, visiems atrodo, kad tik to tu ir maklinėji šalia gatvės. Tų autorikšų tiek daug, kad kartais atsibosta visiems atsakinėti. Ugdau kantrybę.

Šaltas vanduo, aštrus maistas ir kitos linksmybės

„Americans“, – rodo pirštu mažieji indai su šypsenomis nuo ausies iki ausies. „Aš iš Lietuvos, tai tokia maža šalis Europoje“, – atsakau. Niekam čia Hyderabade Lietuvos pavadinimas nieko nesako, tačiau dėl to net jaučiuosi kažkoks ypatingas.

Indijoje mes ne karves ganysim, o ir ne ožkas, kad ir kaip būtų gaila, o mokysime anglų kalbos. Mūsų mokykla Hyderabade turi kelis filialus, viename iš jų mes laikinai pagyvensim, kol susirasim priimtinesnę gyvenamąją vietą. Kol kas su Aiste esame priversti gyventi skirtinguose kambariuose: aš gyvenu vienas, o ji – su dar trimis kambariokėmis, japone, kolumbiete ir egiptiete. Pastarosios pripasakojo visokių įdomių istorijų apie keturias dienas dingusį vandenį ir elektrą, nesukalbamą mokyklos administraciją ir neskanų maistą.

DSC_0494-001

Pirmą dieną buvau nugrūstas į priplėkusį kambarį, be lango ir gryno oro, su daugybe dulkių ir šaltu vandeniu. Po to persikėliau į kitą, dabar jau turiu langą, tačiau ir toliau prausiuos šaltu vandeniu. Tiesa, jis ne ledinis, gyvent galima, todėl nesuku galvos laukdamas kol pradės bėgti šiltas vanduo. Dušo nėra, kranas man žemiau juosmens, todėl prausimasis vyksta su puslitriniu puoduku. Už tai sužinojau kaip iš tiesų taupiai galima išsimaudyt. Turim tarnaitę, kuri šluoja mūsų kambarius ir atneša maisto. Ji šneka hindi, kartais įterpdama vieną kitą anglišką žodį.

Mokykla mums duoda ir maisto, bet stažuotojai jo beveik nevalgo. Pagrindą sudaro ryžiai su įvairiais padažais. Retai man kas nors čia būna skanu, o kartais ir velniškai aštru, todėl šitą racioną paįvairinam pirktiniu maistu. Maisto šiaip mažoka, nebent būčiau nusiteikęs kiekvieną dieną valgyt po kilogramą ryžių, bet aš ir šiaip nesu didelis jų gerbėjas. Nemažai stažuotojų šioje vietoje ilgai neužsibūna ir persikelia į kokį butą. Taigi rezgam planus kaip ir mums iš čia greičiau išmigruot. Mokyklos požiūris į stažuotojų gyvenimo sąlygas ganėtinai atsainus, bet kadangi čia Indija, niekuo perdaug nesistebiu.

Keliu tenka dalintis ir su keturkojais draugais.

Keliu tenka dalintis ir su keturkojais draugais.

Buvome susitikę su mokyklų tinklo administracija, pasirašėme stažuotės sutartį, papasakojo apie darbą ir panašius reikalus. Tada ilgai skundėsi kokia bloga yra stažuotoja iš Kinijos, net perskaitė kažkokį jos laišką. Kinė savo ruožtu pasakoja, kokia bloga yra administracija. Iš esmės ji daug kur teisi, bet kartais jai trūksta diplomatijos, o be šito nieko čia nepasieksi. Mes stengiamės nuo visų šitų intrigėlių laikytis atokiau.

Stebėjau mokyklos kieme žaidžiančius vaikus, matyt, fizinio lavinimo pamoka buvo. Dvi mergaitės mėto viena kitai krepšinio kamuolį, dvi kažkokį plastikinį žiedą, berniukai sustoję ratu kartu su mokytoju mušinėja kamuolį lyg tinklinį žaisdami. Tik kamuolys futbolo, o ir vaikai su uniformomis, o  ne su sportine apranga. Ant visokių pievelių jaunimas paprastai žaidžia kriketą. Aš kol kas pažiūriu į juos pavydžiai, jaučiu reikės kada prie progos prisitrint pažaist.

Pasirodo už kelių dienų nuo mūsų atvykimo prasideda kažkokia indų šventė, o tai reiškia dešimties dienų atostogas mokykloje. Taigi mokysime jau tik po jų. Viena vertus, norisi greičiau pradėti, kita vertus, už tas atostogas sumokės, todėl labai irgi neliūdim. Mūsų mėnesinė alga sieks 325 dolerius ir tai yra daugiau negu gauna eiliniai tos mokyklos mokytojai. Tik prisaikdino nesakyt jiems.

Pirmieji įspūdžiai iš Indijos

2014-09-23 15.04.30Du vyrai Mumbajaus oro uoste eina susikibę už rankų. Ir ne todėl, kad Indija būtų LGBT friendly, pasirodo dviems vyrams taip išreikšti draugystę šioje šalyje yra visai normalu. Tiek Mumbajaus, tiek Hyderabado oro uostai nuteikia apgaulingai: viskas švaru, tvarkinga, kadangi naktis, dar ir ganėtinai ramu. Vienas autobusas, trys lėktuvai, keletas filmų, vienas žurnalas, daug muzikos ir mažai miego – toks mano kelias į naujus laikinus namus Hyderabade.

Vietinis AIESEC‘ietis nupasakoja kaip nuo oro uosto atvažiuoti iki miesto. Jokių ženklų žyminčių stoteles nėra, vairuotojas tiesiog šūkteli jų pavadinimus, tačiau lietuviškai ausiai jie mažai ką sako. Vis dėlto pasiklausinėjus kažkaip pavyksta išlipti tinkamoje stotelėje. Ten mus pasitinka indas Abhinay su kuriuo pratęsiame kelionę autorikša.

Indijos gatvių chaosas pradžioje pribloškia – viską ką žinojote apie vairavimą, čia galit pamiršti. Gatvėse nėra skiriamųjų linijų, šviesoforų ir perėjų vienetai. Vairuotojai manevruoja vienas tarp kito kaip pamišę. Signalizavimas arba liaudiškai tariant pypsinimas gali reikšti ir priminimą apie save, ir posūkį, ir šiaip neaišku ką. Kelyje daugybė motociklų, mopedų ir kitų dviračių transporto priemonių. Šalmą dėvi gal vienas iš penkių šimtų. Kartais važiuoja tryse ant vieno motocikliuko arba vežasi kartu žmoną su pora vaikų. Viskas europietiškos kultūroms sužalotam žmogui atrodo baisingai nesaugu. O kur dar visur besipainiojantys pėstieji, nes šaligatvių čia retai sutiksi.

2014-09-23 15.03.38

2014-09-23 15.49.54

Hyderabade, anot statistikos, 6,8 mln. gyventojų, nors vietiniai sako, kad gal net 8-10 mln. Niekas tiksliai nežino. Taigi esame mieste, kuris pagal gyventojų skaičių du tris kartus didesnis už Lietuvą. Ir tas jaučiasi: žmonių visur tiršta, skamba mašinų signalai, o oras sausas, dulkėtas ir nešvarus. Vietomis šalia kelio maklinėja ožkos ir karvės arba koks suvargęs šunėkas.

Apšiurusius pastatus keičia lūšnynai: kai kur stūkso vos kelios pašiūrės, kitur šimtai. Neretai važiuojant pro tokias vietas smarkiai dvokia. Vietiniai prispyrus reikalui lekia į pirmus pasitaikiusius krūmus arba neprieina ir iki jų. Bet smarvės klausimu kol kas reikalai visai geri, tikėjausi, kad bus blogiau. Visi į mus spokso, nors nieko čia keista. Lietuvoje lygiai taip pat spokso į juodaodžius. Taigi pažiūrėsim koks pasaulis kitoje barikadų pusėje. Aš tai dar aš, tačiau Aistės blondiniška galva, manau indams išvis keistas reiškinys. Visi juodaplaukiai ir mus čia iš tolo pastebėsi.

DSC_0485 DSC_0486 DSC_0490

Yra ir kita Indija. Apsiginklavusi išmaniaisiais telefonais, auksiniais žiedais ir kostiumais. Antrą dieną apsilankėme didžiuliame prekybos centre, panašiame į mūsiškius akropolius, kuriame renkasi labiau pasiturintys indai. Spokso, aišku, į mus gal tiek pat, kiek ir gatvėje, bet ne taip atvirai. Prie prekybos centro įėjimo lyg oro uoste kiekvieną apieško ir praskanuoja kuprinę. Vėliau nusipirkus maisto, praeinančių paprašoma parodyti čekį. „O kas, jei būčiau išmetęs?“ – klausiu mus lydinčio indo. „Kadangi jūs europiečiai, jus paleistų, bet indas greičiausiai turėtų problemų. Viskas dėl saugumo.“ O šiaip prekybos centras primena namus, nes viskas sukalta pagal vakarietiškus standartus.

Įspūdžių gausybė ir net nežinau kaip viską aprašyti. Gyvenimas čia taip kardinaliai skiriasi nuo mums įprasto, kad kiekvienas kampas įdomus. Kartais šlykštus, kartais erzinantis, kartais baugus, bet turbūt todėl mes čia ir atsigrūdom.

Vasaros klajonių apibendrinimas

Iš trijų vasaros mėnesių šiemet užsienyje praleidaug maždaug du su puse. Išleidau šiokią tokią krūvelę pinigų ir į Indiją išvažiuosiu kišenėje švilpaujant vėjams. O juk galima buvo nusipirkti automobilį, naujausios laidos iPhone ar įsigyti kelionę į kokį Turkijos kurortą ir drybsot prie baseino. Vietoje to aš visą vasarą vargau: pradžioje ėjau 800 kilometrų, po to dirbau už dyką fermoje, galiausiai kopiau į aukščiausią Europos kalną. Ar buvo verta? Žinoma. Turiu krūvą nuotraukų ir prisiminimų, kurie šiuo metu atrodo lyg atsitikę kažką kitam, o ne man.

Nepagražindamas galiu pasakyti, kad tai buvo geriausia iš visų dvidešimt penkių mano gyvenimo vasarų. Sulaukiau palaikymo iš pažįstamų ir nepažįstamų žmonių. Kartais apima keistas jausmas, kai sutinki kokį senai matytą personažą ir jis žino kur keliavau ir ką veikiau. Mano blogas per šiuos keliavimo mėnesius sulaukė maždaug 3 tūkst. apsilankymų. Daugiausiai skaitytojų surinko pasakojimai apie Camino de Santiago. Ir toliau, iš visų senesnių įrašų, jie yra skaitomiausi. Taip įpratau rašyti, o dabar tam turiu labai daug laiko, kad kartas nuo karto prirašau tekstų praktiškai apie bet ką. Sandėliuoju juos kompiuteryje – gal kada nors panaudosiu kažkur.

„Turbūt tokioms kelionėms reikia daug drąsos?“ – klausė ne vienas sutiktas. Galbūt, tačiau kita vertus, aš neturiu ką prarasti. Neturiu nei šeimos, nei įsipareigojimų bankams, nei šuniuko, kurį reiktų šert, „daryti karjerą“ ar kaip kitaip save sprausti į visuomenės sukurtus stalčiukus irgi nenoriu. Aišku, man pasisekė, kad turiu šaunią kelionių partnerę. Svarbiausia žmonės, visa kita – butaforija, kurios atsikratyti galima labai lengvai. Pusantrų metų prašvaisčiau dirbdamas nekenčiamam darbe, tačiau būtent ilgos valandos prie kompiuterio įkvėpė pakeisti kursą nors kuriam laikui. Apie keliones ir nuotykius aš galvoju turbūt didesnę savo sąmoningo gyvenimo dalį, todėl viskas čia labai dėsninga.

Du su puse mėnesio per trumpas laikas kažką suvokti apie gyvenimą. O gal man viskas tiesiog per lėtai ateina į galvą. Vis dar nežinau, ką norėčiau veikti gyvenime, tačiau nebesuku dėl to galvos. Svarbiausia, kad tai ką darai, būtų smagu daryt. Labai linkiu visiems tokiu matu ir vertint viską. Jei kažkokia veikla neteikia malonumo, reikia mesti ir ieškoti kitos. Gyvenimas pernelyg įdomus ir spalvingas, kad aukotume jį uždirbinėdami kitiems milijonus, klausytume siauro mąstymo hipokritų pamokymų ir gyventume ne savo gyvenimus. Kelionės nėra vienintelis būdas įprasminti savo buvimą. Jų gausybė. Kiekvienam savo, tiesiog nepavarkit ieškot.

Elbrusas. Paskutinės dienos Kaukaze.

Aštuntoji diena

Po Elbruso šturmo naktį miegojau kaip avinėlis. Pirma mintis vos prabudus –  greičiau žemyn iš šito apniukusio oro. Vis pasidairom į baltoje migloje paskendusį kalną, padūsaujam, papusryčiaujam ir keliaujam krautis kuprinių.

Trimis keltuvais nusileidžiame žemyn ir šalin lekia kepurės, flysai ir striukės. Saulė maloniai šildo ir atrodo, kad žemumų taip ir nebuvom palikę. Grąžiname į nuomos punktą įrangą. Apsistojame tame pačiame viešbutyje, kur ir pries kelias dienas. Paragaujame vietinių šašlykų, pasidairome suvenyrų – taip diena ir prabėga. Vakarienei atneša sriubos ir kotletų. Tik niekas jau nebegali žiūrėti į maistą. Viskas pernelyg sotu ir riebu, pasiilgau kažko lengvesnio.

DSC_0383

Devintoji diena

Šią dieną pavadinčiau laiko stūmimu iki rytojaus skrydžio. Einame pasivaikščioti į šalimais esantį kalnų slėnį. Tolumoje baltuoja mūsų plombyras, o pritraukus fotoaparatu viršūnę matosi besileidžiantys kopėjai. Dangus giedras ir be debesėlio – kažkam su oru pasisekė geriau nei mums.

Po žygelio vietiniame restoranėlyje apsiginkluojame meškerėmis, mūsų sugautas žuvis iškart ir iškepa. “Mūsų” čia gal ne visai tinkamas žodis, nes aš vienintelis nepagavau nei vienos žuvies. Visiškas lūzeris. Vaidotas pavyzdžiui tris pagavo… Per gyvenimą esu sumeškeriojęs  tik dvi žuvis – yra kuo pasigirti.

Vakare išeiname medžioti kas alaus, kas limonado. Matome kaip padavėjas pereina gatvę, nueina į vietinę parduotuvėlę, nuperka man limonado ir grįžta. Limonadas atsieina 60 rublių, nors parduotuvėje butelis kainuoja 30. Tai štai koks antkainis. Po to dar kažkam užsisakius limonado, vėl nueina į parduotuvę ir vėl grįžta su vienu buteliu.

Pasivaikštome po vietinį turgelį, kuriame į akis įkyriai lenda pagyvenusios pardavėjos. Pirk tą, pirk aną. Čia pilna megztinių, kepurių, arbatos ir medaus, bet nieko kas mane sugundytų stabtelti.

Kokia ta Rusija? Televizorius viešbučio vestibiulyje skleidžia eilinę propaganda apie Ukrainą. Du pagyvenę rusai palinguoja galvomis: “Matai, kokie žmonės gyvena toj Ukrainoj”. Šis Kaukazo miestelis atrodo visiškai izoliuotas nuo pasaulio ir santykį su juo palaiko per mažą žydrą dėžutę. Visos žinios tendencingai rodo kaip blogai yra Vakaruose, kokie jie ekonomiškai ir moraliai smukę ir kokia puiki šalis yra Rusija, kaip puikiai tvarkosi miestai ir pan. Ir atrodo, kad daugybė žmonių šituo melu tiki. Kraupu…

Dešimtoji diena

Skrydis į Lietuvą ir namai.

Follow my blog with Bloglovin

Elbrusas. Viršūnės šturmas.

Septintoji diena

Keliamės 2 val. nakties, papusryčiaujame ir pradedame savo didįjį žygį viršūnės link. Kolegos skundžiasi, kad prastai miegojo, o aš jaučiuosi ganėtinai pailsėjęs. Vis dėlto mano taktika neužmigti dienomis ir ištempti iki vakaro pasiteisino.

Susirengiu viską ką turiu: termokelnes, žygeiviškas ir goretexines ant viršaus, tris poras pirštinių, įsimetu į kuprinę papildomą striukę. Įsijungiam ciklopus ir lėtai judame traversu, t. y. zigzagais. Oras žvarbus – sninga, pusto, pučia stiprus vėjas. Aplink tik tamsa ir sniegas. Matomumas vos keli metrai. Ilgainiui jis dar sumažėja, nes apšerkšnija akiniai ir matau tik žmonių siluetus. Bandau juos pasivalyti pirštine, pagramdyti su lazda, bet nuo to geriau nepasidaro, nes jie staigiai vėl apšąla. Keletą sykių pasikeliu akinius, kad pamatyčiau kur einu, bet iškart gaunu pliūpsnį sniego ir vėjo. Kartas nuo karto ima šalti rankų pirštai, todėl sustojęs vis pasukinėju rankas. Tam kartui sušyla, tačiau po keliolikos minučių ir vėl lengvai šąla.

Poilsio akimirka

Poilsio akimirka

Oro trūksta ir kiekvienas žingsnis pareikalauja vis didesnių pastangų. Nors judame labai lėtai, bet vis tiek vos atgaunu kvapą. Mus lydi trys gidai ir tokiomis sąlygomis čia be jų būtų šakės. Ilgainiui visi tampam panašūs į sniego senius – balti nuo galvos iki kojų. Mano lazdos vietomis pasidengia pusantro centimetro storio ledukais.

Užplūsta visokios „eretiškos“ mintys: „koks velnias nešė mane į šitą galerą?“. Galėčiau kur nors Kanaruose gulėt po saule ir gurkšnot limonadą, o dabar savo noru atsibraklinau į šitą speigo pasaulį. Paklausiu gido, kiek liko iki viršūnės, 300 metrų sako. Velniop tuos Kanarus galvoju, 300 metrų kaip nors nušliaušiu.

k1

Deja, netrukus gauname nurodymą sukti atgal, nes oro sąlygos tik prastėja ir darosi pernelyg pavojinga kopti toliau. Vieną akimirką apima šioks toks palengvėjimas, tačiau kitą – nusivylimas, nes apie šitą viršūnę galvojau pastaruosius 8 mėnesius. Taigi mūsų aukščiausiu pasiektu tašku tampa 5364 m. Iki viršūnės belikę tik vargani 280 m. Anot mūsų gido, normaliomis sąlygomis tiek būtų galima įveikti per pusvalandį… Porą kartų suklupus, pakeliu galvą ir nematau nieko – tik baltą miglą. Nesimato nei einančių priekyje, nei einančių gale. Jausmelis “geras”. Balta balta kur dairais.

Nusileidus šiek tiek žemiau kvėpuoti tampa lengviau, bet jaučiuosi išsunktas kaip dar niekada gyvenime. Reikalus pataiso snickersas ir arbata. Lyg sapnas praskrieja tos valandos leidžiantis ir štai mes vėl bačkose. Artimiausių dienų orų prognozė nežada nieko gero, todėl antro bandymo šturmuoti viršūnę nebus. Apmaudu, bet kita vertus, nemanau, kad per dieną spėčiau atgauti jėgas naktį vėl bandyti iš naujo. Žinau, kad, jei oras būtų buves geras tiek aš, tiek kiti komandos draugai būtume be problemų įkopę. Deja, kartais ne viskas priklauso tik nuo tavęs. 5364 m. irgi yra geras pasiekimas ir tai kol kas yra aukščiausias taškas, kuriame buvau, bet vis tiek kažkada norėtųsi įveikti tuos likusius 280 m.

Nuotraukos D. Babilo.

Elbrusas. Pasivaikščiojimas iki Pastuchovo uolų ir poilsis.

Penktoji diena

Jau nuo pat ryto lyg skruzdėlių kolonijos baltame kalno fone vinguriuoja kopėjų grupelės. Šiandien – ketvirtoji ir paskutinė mūsų aklimatizacijos diena. Užsidedame plastikinius batus, prisisegame kates ir keliaujame aukštyn. Pradžioje keista avėti šiuos transformerio batus, bet ilgainiui pasirodo, kad su jais visai patogu.

DSC_0357

Kylant aukštyn stiprėja vėjas, tenka apsirengti striukę ir pirštines. Kiekvienas žingsnis reikalauja daug daugiau pastangų, negu jų reikėtų būnant apačioje. Jaučiasi deguonies trūkumas, todėl kas keliasdešimt metrų sustoju atgauti kvapą. Maždaug nuo 4500 m. pradeda lengvai mausti galvą, bet kol kas tai gyventi netrugdo.

DSC_0352 DSC_0359

Netrukus pasiekiame mūsų šios dienos tikslą – Pastuchovo uolas, esančias maždaug 4750 m. aukštyje. Jos driekiasi gerus porą šimtų metrų, sudarydamos septyneto formą. Šiame aukštyje jos yra vienintelis sniegu ir ledu nepadengtas objektas. Iki Pastuchovo uolų viršaus iš mūsų dešimt pakilome šešiese. Likę apsiribojo šiek tiek mažesniu aukščiu.

1 2

Atsigeriam arbatos, šiek tiek užkandam ir keliaujam žemyn. Žemyn keliauti, aišku, lengviau. Pradeda lynoti. Dėl skirtingų judėjimo greičių, išsiskirstom ir bene nuo pusės kelio einu vienas. Lietus vis stiprėja, karts nuo karto sudundena griaustinis.

Kai kur susidarę ištisi upeliai, kurie šniokšdami leidžiasi žemyn ir graužiasi po sniegu. Vietomis matosi pragraužtų nemažų plyšių, į kuriuos įpuolus turbūt tilpčiau visas. Įdomus jausmas, ypač einant vienam. Baterija po truputį senka ir darausi vis lėtesnis. Jaučiuosi velniškai pavargęs. Grįžus prireikia nemažų valios pastangų išsivaduoti iš šlapių drabužių. Tada papietauju ir einu į lovą. Besileidžiant galva įsiskaudėjo jau gerokai, bet iš principo negeriu jokių vaistų.

3 4

Nusnaudus valandėlę, žvalesnis nesijaučiu. Tačiau galvos skausmas aprimsta ir po truputį jaučiu grįžtančias jėgas. Pasirodo galvas besileidžiant žemyn nukirto praktiškai visiems, išskyrus Vyčiui, todėl nieko keista, kad ir toliau voliojamės lovose. Vakare sušvinta saulė, sukabinam lauke šlapius drabužius.

Šeštoji diena

Po keturių dienų aklimatizacijos šiandien ilsimės ir niekur neiname. Naktį siautė gūsingas vėjas, smarkiai lijo, griaudėjo, kad net mūsų bačka kartais siūbuodavo. Garso efektai – aukščiausio lygio dolby digital surroundas, nes stichija kaip reikiant smaginosi.

O štai taip mes pasveikinome Kristijoną Donelaitį su 300 metų gimimo jubiliejumi.

O štai taip mes pasveikinome Kristijoną Donelaitį su 300 metų gimimo jubiliejumi.

Ryte  Dima padarė šiokius tokius mokymus apie judėjimą su katėmis, naudojimasi ledkirčiu ir pan. Diena apniukusi, kartais palyja, o Elbrusas paskendęs baltoje migloje. Atrodo, kad jis net neegzistuoja. Prinešame iš ledyno į virtuvę  vandens, iš kurio po to verda visiems sriubas ir arbatą. Šitoje virtuvėje valgome tris kartus per dieną ir aš jau pradedu manyti, kad po Elbruso ne numesiu, o priaugsiu svorio. Virėja arba bufetava, kaip mes ją tarpusavyje vadinam, visada kiekvieno atskirai paklausia ar nenori pakartot. Ir mes, aišku, kartojam. Sėdim prie ilgo stalo, didesnė dalis su kepurėmis. Bačkose dušų nėra, todėl mes šiek tiek praradę prekinę išvaizdą ir saugom vienas kitą nuo savo riebaluotų galvų vaizdo.

Didelę dalį dienos praleidžiame lovose, nes nelabai yra ką veikti, o ypatingai tokiu oru. Šiąnakt niekas į Elbrusą neįkopė dėl prastų oro sąlygų. Įdienojus grįžo kiaurai permirkusi amerikiečių komanda, kuriai iki viršūnės pritrūkos vos poros šimtų metrų. Orų prognozės ateinančioms dienoms nieko gera nežada…

Nuotraukos iš mano ir Dainiaus Babilo galerijų.