Aistės nuotykiai pas siuvėją ir daktarus

DSC_0646Kaip aš siuvausi kurtą

Esu 178 cm ūgio šviesiaplaukė, kurios oda atrodo per šviesi net Lietuvoje. Tad nieko keista, kad įsimaišyti į minią Indijoje man sunku. Hyderabadas yra itin konservatyvus ir čia moterys visuomet dėvi indiškus apdarus. Vienas iš būdų kaip man tapti mažiau pastebima – pasistengti rengtis kaip visos.

Indiškas saris yra daug pastangų reikalaujantis drabužis (ar bent jau taip atrodo), todėl mano pasirinkimas buvo kurta. Kurta – tai lyg spalvinga tunika iki kelių su prakirptais šonais, kad būtų lengviau judėti. Prie jos taip pat būtina dėvėti kelnes ir grakščiai užsimesti ant pečių ploną šalikėlį.

Taigi vieną saulėtą (kaip visada) dieną su Karoliu išsiruošėme medžioti kurtos. Gana ilgai vaikštinėjome bandydami suprasti, kur čia galima pigiau apsipirkti, kol priėjome „South India“ prekybos centrą.

Parduotuvė buvo nuklota skirtingų spalvų medžiagų, sarių ir kurtų. Tiek spalvų ir raštų dar nebuvau mačiusi. Galiausiai išsirinkau, pakuotėje matėsi medžiagų spalvos, o pridėtas paveikslėlis iliustravo kaip viskas atrodo ant manekenės.  Deja, grįžus namo paaiškėjo, kad aš nusipirkau ne kurtos komplektą, o medžiagos jai pasisiūti. Tačiau Indijoje žmonėms, norintiems ką nors nusipirkti arba pasinaudoti paslaugomis ilgai laukti nereikia. Greitai prisistatė mūsų tarnaitė Vidžaja ir nusivedė pas savo draugę siuvėją.

Gestų ir poros angliškų žodžių dėka susitarėme, kad ateisiu rytoj ir mane išmatuos. Tuomet pokalbis pakrypo tokia linkme:

–          Nice nice,  – sako jos.
–          Thank you and see you tomorrow.
–         Nice, super, lucky, – kartojo moteriškės. Ir taip kokias penkias minutes kol atsižiūrėjo, kas aš per padaras.

Kitą dieną nuėjau pas siuvėją, prieš tai išsiaiškinusi, kiek tai gali kainuoti (sakė apie 400 Rp – 18 Lt). Buvau ryžtingos nuotaikos ir pasirengusi derėtis dėl kainos, kol nepamačiau kur gyvena siuvėja… Su dar dviem moterimis ji glaudžiasi kambarėlyje, kurio sienos nukabinėtos hinduistų dievais ir turi jos vieną dvigulę lovą. Ji tyliai mane išmatavo ir sako, ateik sekmadienį su 150 Rp (7,50 Lt), o aš tik: yes yes, ok ok, thank you…

Deja, toliau viskas taip sklandžiai nesiklostė. Atsiimti kurtos ėjau gal penkis kartus, nes siuvėjos vis nebūdavo namuose. Nors drabužis pasiūtas tikrai kokybiškai ir gražiai jis man gerokai per didelis, tiek kurta, tiek kelnės. Tad dabar kasdien einu ieškoti siuvėjos, kad man pataisytų rūbelį, bet kol kas vis jos negaliu pagauti… Gal iki mėnesio galo pavyks.

Belaukdama kol pasiūs aną, nusipirkau dar vieną:)

Belaukdama kol pasiūs aną, nusipirkau dar vieną:)

 Ausies uždegimas ir kelionė pas daktarę

Vienam aukštam žmogui nusiprausti reikia tik vieno kibiro vandens. Puikiai tai žinau, nes kasdien taip prasideda mano rytas – kibiras vandens ir ąsotėlis. Tad nuo šiol, jei kas nors bambės dėl aukštų vandens sąskaitų, atsakysiu – prauskis su kibiru!

Deja vieną rytą mano „smagusis“ pusvalandis su kibiru pasibaigė visai nesmagiai. Į ausį pateko vandens ir tai sukėlė man vidurinės ausies uždegimą. Jis pasireiškia ausies užgulimu ir labai dideliu skausmu, kuris kartais apima net dalį žandikaulio.

Pirmas žingsnis – vaistinė, nes visai aš nenoriu pas Indijos daktarus. Lašiukai, Ibuprofenas, lašiukai, Ibuprofenas, bet, deja, situacija nesikeičia, tad nutariam, kad visgi reikia profesionalų pagalbos. Čia man padeda (kaip bebūtų keista) AIESEC atstovas ir jau už kelių minučių važiuojame ieškoti ligoninės.

Paieškos čia kaip visada sekinančios, nes jei esi pasimetęs Indijos gatvėse, greit prisistato valkataujantys vaikai arba keisti diedai norintys padėti rasti kelią, nors jo nei žino, nei ką. Netikėta, bet vienas iš diedų kelią žinojo ir po pusės valandos paieškų pasiekiame savo tikslą.

Ligoninė mažytė, lyg ir privati, iš pažiūros neatrodo labai sterili ir moderni. Kai kurios darbuotojos su uniformomis, kitos – su sariais. Viena iš seselių pasikviečia mane kortelės registracijai. Padiktuoju adresą, kiek man metų ir panašiai, toliau seka pulso patikrinimas, svorio ir ūgio matavimas. Mano ūgis darbuotojams sukelia nemenką juoko protrūkį. Pasijaučiu labai nejaukiai ir pradedu pykti.

Po ilgo laukimo galiausiai mane palydi pas daktarę Lily Rodrigez. Matydama ne indišką vardą, tikiuosi geros anglų kalbos ir su šypsena pasibeldžiu į duris. Kabinetas mažas, daktarė indė, tačiau labai maloni ir puikiai kalba angliškai. Ji draugiškai viską paaiškina, išklausinėja, apžiūri, paskiria vaistų, kuriuos moderniai sužymi kompiuteryje. Paspaudžia man ranką ir sako: „prie išėjimo yra vaistinė, ten tau viską paduos“.

Nuėjusi į vaistinę randu atspausdintą mano vaistų sąrašą su vartojimo instrukcija ir jau paruoštus vaistus – čia tau ne mūsų daktarų keverzonės ant rudų permatomų lapelių. Po kelių sekundžių dar gaunu SMS su ta pačia informacija, jei lapelį pamesčiau. Kitas įdomus dalykas, kad ligos istorijos knygelę jie duoda pasiimti su savimi, pasirodo čia visi savo knygeles patys kiekvieną kartą atsineša.

Ausies man nebeskauda, tik dar šiek tiek užgulta – nesijaudinkite :)

One thought on “Aistės nuotykiai pas siuvėją ir daktarus

Comments are closed.