Apie driežus ant lubų ir vietinį transportą

Pirmas dvi naktis tapau vietinių uodų skanėstu. Trečiąją naktį į pasaulį paleidau šiokią tokią strategiją: palikau duše šviesą, kad vargšai vabzdžiai matytų kur skristi tamsoje ir neatsitrenktų į mano miegantį, prakaituotą kūną. Taip pat išsipurškiau kažkokia priemone nukreipiančia juos teisinga linkme. Situacija iškart pagerėjo. Tiesa, pernakt įjungta šviesa pritraukė kitų padarų. Eidamas miegoti kilsteliu galvą į lubas, o ten driežas šalia lempos šildosi. Ir jam taip ta lempa patiko, kad ten pat radau jį ir ryte. Įsigyti naminių gyvūnėlių Indijoje pasirodo daug pastangų nereikia.

DSC_0492

Kelias dienas maklinėję Hyderabado gatvių raizgalynėje, pagaliau nuvykome į pirmą lankytiną objektą – Birla Mandir šventyklą. Nuo jos viršaus atsiveria miesto panorama, kiek matai į toli, vien namai, namai visur. Kadangi mes vis dar gyvename miesto pakraštyje, iki šventyklos kratėmės autorikša, o po to autobusu kokias pusantros valandos.

DSC_0518

Pasiekęs savo stotelę autobusas kartais net nesustoja, o tiesiog prilėtina, todėl keleiviams tenka tiesiogine to žodžio prasme įšokti arba iššokti iš autobuso. Viduje baisingai karšta, nes oro temperatūra lauke virš 30 laipsnių. Žmonių prisigrūdę gausybė ir šitoje grūstyje pirmyn atgal kažkokiu būdu vaikšto kontrolierius, kuris pardavinėja bilietus. Į autobusą bandant patekti ne pačiam švariausiam ir tikriausiai kažko pavartojusiam vyriškiui, kontrolierius jį nustumia ir neįleidžia į vidų. Kol kas nepasitaikė, kad žmonės viešajame transporte smirdėtų, kas ypač dažnai pasitaiko važiuojant vasarą Lietuvoje. Taigi, štai tau ir Indija.

DSC_0508

DSC_0522

Atgal mus jau vežė autobusas su kondicionieriumi. Tiesa, jei anas kainavo 16 rupijų, tai šitas net 33. Kai kuriuose autobusuose vyrai sėdi autobuso gale, o moterys priekyje. Ir tik pabandyk ne savo zonoje atsisėsti, iš karto tave indiškai pamokys ir pamos ranka, keliauk į galą pas vyrus.

Įdomiausia su autorikšomis. Normaliai jomis, įskaitant ir vairuotoją, gali važiuoti šeši žmonės. Tačiau susigrūda ir 8. Gale yra įprastinė sėdynė, o priekyje tokia, kad du žmonės atsisėdę vairuotojui iš šono, gauna sėdėt tik po pusę užpakalio. Mistiniu būdu priekyje visada dar ir ketvirtas įsitaiso. Moterys autorikšos priekyje nesėdi. Būna įlendam į galą ir staiga ateina porą moterų, „Sir“ linkteli galva vairuotojas. Aš jau suprantu jo užuominą ir sėduosi šalia į priekį, užleisdamas moteriškėms galą. Susiglaudžiam pečiais ir lekiam.

Keliu ramiai nepasivaikščiosi, nes autorikšų vairuotojai važiuodami pro šalį būtinai pasiūlys savo paslaugas. O jei tu baltas, visiems atrodo, kad tik to tu ir maklinėji šalia gatvės. Tų autorikšų tiek daug, kad kartais atsibosta visiems atsakinėti. Ugdau kantrybę.

One thought on “Apie driežus ant lubų ir vietinį transportą

Comments are closed.