Apie važiavimą į darbą dviračiu

2014-03-18 16.55.44Jau beveik mėnesį į darbą važinėju dviračiu. Važinėdavau ir anksčiau, kai būdavo geras oras. Šią savaitę subjurus orams nusprendžiau iš principo šito užsiėmimo neatsisakyti. Tokiu būdu protestuoju prieš iš visų pusių sklindančius verkšlenimus: koks blogas oras, kaip šalta, negaliu niekur išeiti iš namų ir t. t.

Aš irgi nesu lietaus, vėjo ir šalčio gerbėjas, bet ilgainiui supratau, kad ir su prastu oru galima susidraugaut. Sakoma, kad nėra blogo oro yra tik netinkama apranga. Vis dėlto šaltasis metų laikas Lietuvoje nėra jau toks ypatingai šaltas, kad reikėtų kažkaip ypatingai apsirengti. Dviračiu važinėju su paprastais rūbais ir sušalęs nesijaučiu. Mano kasdienis maršrutas pirmyn – atgal apie 17 kilometrų. Visada smagu pamatyti kitą dviratininką, ypač, kai šiuo metų laiku jų dar tiek nedaug. Tada pasijauti esąs kažkokios ypatingos bendruomenės narys.

Aišku, visiškai kitaip atrodo, kai stotelėje laukiame autobuso ar esame priversti nueiti keletą šimtų metrų iki mašinos. Kai lauke užsibūni ilgiau galiausiai kūnas prisitaiko prie oro sąlygų, o intensyviai judant apie šaltį išvis pamiršti. Tačiau, visada, patogiau yra skųstis, kaltinti orą, batus ar dar ką nors negu pajudinti subinę.

Ganėtinai keista, kad lietuviai kaip gan nepalankaus klimato zonoje gyvenanti tauta, visiškai nesusidraugavus su savo  oru. Skandinavijos šalyse orai dar prastesni, bet žmonės aktyvūs išlieka ištisus metus. Būtų galima samprotauti, kad niekas nei mokykloj, nei dar kur nors niekada nepasakojo, kad judėti yra gerai, neskatino sveikai gyventi ir sveikai mąstyti. Nežinau gal per tuos septynerius metus, kai baigiau mokyklą kažkas ir pasikeitė, bet mano laikais tai niekas nieko neskatino, o per kūno kultūros pamokas visi veikė ką norėjo.

Šita rašliava noriu pasakyt, kad savaitgalis lovoje su kompu, nes lauke šalta nėra pasirinkimas. Aš nesakau, kad dabar reikia pulti visiems į lauką, eit į žygius, važiuot į darbą su dviračiais ir t. t. Tačiau išlindus iš savo pseudo komforto zonos atsiveria visiškai kiti horizontai. Miestas per troleibuso langą, mašinos veidrodėlį ir važiuojant dviračiu visiškai skirtingas. Kuo lėčiau judi, tuo labiau gali atkreipti dėmesį į detales, pamatyti paprastus dalykus, žmones, pastatus. Kai nesipyksti su gamta, o supranti, kad esi jos dalis, su krušom, sniegu ar škvalais, viskas daug smagiau atrodo.