Category Archives: Travel channel

Paskutinės dienos prieš išvykstant

Pradėjau skaičiuot dirbti likusias dienas ties 53. Laikas prabėgo nepastebimai  ir jau liko viso labo 2 varganos dienelės ir bus bye bye darbe, hello – Camino de Santiago. Šitą postą (kaip ir visus kitus aiškuJ) rašau ofise ir kažkaip net sunku patikėt, kad kitą savaitę tokiu pat metu jau nebesėdėsiu kėdėj, kurioj praleidau 18 mėnesių. Keista.

Paskutinį mėnesį Lietuvoje praleidau visai neproduktyviai: matyt tiek užsikimarinau braukydamas dienas kalendoriuj, kad nebebuvo noro kažką veikt. Dėl to nelabai buvo ką parašyti ir  į blogą, o dirbtinai spaust įrašus – nesinorėjo.

Kartais kyla noras brūkštelt ką nors apie politiką, maratoną ar dar kokią aktualiją, bet šitai grafomaniškai užgaidai reikėtų susirasti kitą platformą. Birželio 2 d. ankstyvą rytą iškeliaujam į Prancūzijos pusę ir bandysiu dokumentuot mūsų nuotykius, sąžiningai vilkdamas ant kupros kompiuterį. Tada šitas blogas įgaus tą pavidalą, kokį ir planavau jį pradėdamas.

Savaitgalis laukia intensyvus: reikia atsimojuot su šeima, bendradarbiais ir draugais, susikraut kuprinę ir išsivežt likusius daiktus. O jūs, jei čia netyčia užklydot, spaudžiat „like“ ir laukiat įrašų jau iš įvykio vietos. Peace!

Keleto nuotykių ieškotojų tinklaraščiai

Ne visi sėdi nuobodžiuose ofisuose nuo 8 iki 17, 40 valandų per savaitę. Noriu pasidalinti penkių keliautojų blogais, kurie gyvena visiškai kitokį gyvenimą, pilną atradimo džiaugsmo ir nuotykių. Galbūt ką nors įkvėps pakeisti gyvenimo būdą.

ah2http://www.alastairhumphreys.com/

Alastair Humphreys tikriausiai vienas kiečiausių šių laikų nuotykių ieškotojų, ketvertą metų keliavęs dviračiu aplink pasaulį, pėsčiomis perėjęs Indiją, perplaukęs Atlanto vandenyną. Alastair taip pat yra išleidęs keletą knygų ir filmų.


http://onestep4ward.com/

Onestep4ward vienas geriausių ir išsamiausių kelionių tinklaraščių, kuris tiesiog išsprogdins jūsų makaulę. Nuo 2006 metų Johny Ward apkeliavo daugiau nei 100 šalių. Šiame bloge rasite daugybę patarimų kaip pradėti keliauti, kaip gyventi kelyje, kaip užsidirbti pinigų bei kelionių istorijų. Johny lankėsi ir Lietuvoje, todėl nepatingėkit paskaityti, kaip jam ten sekėsi.

http://ericlarsenexplore.com/

Erikas Larsenas skirtingai nei kiti paminėti šiame įraše, nuotykių ieško šalčiausiuose planetos taškuose. Jis yra pasiekęs Šiaurės ir Pietų ašigalius, įkopęs į Everestą ir pridaręs dar daugybę šaunių dalykėlių.

2705344_orighttp://www.leonmccarron.com/

Dar vienas nuostabus nuotykių ieškotojas. Su jau minėtu Alastair yra nukeliavęs 1000 mylių dykuma, vienas nuvažiavęs 14000 mylių nuo New Yorko iki Hong Kongo, perėjęs Kiniją pėsčiomis. Daugiau nei įspūdinga ir verta artimesnės pažinties!


http://tomsbiketrip.com/

Tomas yra keliavęs dviračiu po Iraną, Mongoliją, Afriką, Viduriniuosius rytus ir t. t. Bloge rasite patarimų apie keliones dviračiu, kelionių aprašymų ir kitų gerų dalykų.

Keletas pastebėjimų maklinėjant po Briuselį

Išankstinės nuostatos. Visada galvojau, kad Briuselis yra biurokratų ir kostiumuotų dėdžių  miestas. Tvarkingas, disciplinuotas ir nuobodus.

Miestas. Kuo daugiau Europos miestų aplankau, tuo jie vis labiau atrodo panašūs į vienas kitą. Neberandu kažko, kas būtų ‒  „wow“. Vienur bažnyčia, kitur bažnyčia, vienam mieste kokia nors statula, kitam statula, žmonės, parduotuvės, gatvės – visko daug ir jausmas, kad visa tai kažkur matyta. Briuselyje viskas „kažkur matyta“.

Grand placeStiklainiai. Nužengus nuo senamiesčio grindinio stūkso daugybė stiklainių. Žvelgiu į tas neestetiškas plieno ir stiklo pamėkles ir norisi kuo greičiau iš ten pabėgti. Ar po šimto ir daugiau metų kam nors tie stiklainiai kels tokius jausmus, kokius kelia visi senoviniai pastatai?

Raudoni žibintai. Briuselyje yra raudonųjų žibintų kvartalas. Buvau kažkur apie tai girdėjęs, bet nebuvau visiškai tikras kiek čia tiesos, kol maklinėdamas gatvėmis nepamačiau vitrinose stovinčių ir ranka mojančių, lengvai apsinuoginusių moterų.

Raudona šviesa. Su prostitutėmis čia nesusiję. Briuseliečiai demonstruoja labai sveiką požiūrį į raudoną šviesoforo signalą ir, jei aplink nėra mašinų, nors dega raudona, nedvejodami eina per gatvę. Nieko nėra kvailiau kaip šalia tuščios gatvės stovintis būrys žmonių, laukiantis išganingojo žalio signalo.

Žmonės. Įvairiausių tautų, kultūrų ir spalvų mišinys. Miesto centre tvyro lengvas chaosas. Pora sunkiai stovinčių piliečių dalinasi alaus buteliu, tamsaus gymio pagyvenusių vyrų grupė, apsiginklavusi muzikos instrumentais, čigonišku stiliumi traukia labai smagias dainuškas, skarom apsigaubusios moterys vidury gatvės pardavinėja įvairius daiktus. Daug asocialių ir kaulinančių pinigų, tačiau atrodo jie estetiškiau, negu jų kolegos Lietuvoje. Lauke pliusinė temperatūra, todėl vakarais galima pamatyti ne vieną saldžiam nakties miegui susisukusį benamį. Pagalvė, čiužinys, antklodė – kas sakė, kad gatvėj turi būti nepatogu miegoti.

Myžantis berniukasŠokoladas. Jei laikotės dietos arba turite padidintą cukraus kiekį kraujyje – nevažiuokite čia. Visas miesto centras grūste užgrūstas šokoladinėmis. Man jų pasirodė gerokai per daug.

Kainos. Dar viena išankstinė nuostata su kuria atvažiavau, kad Briuselis brangus miestas. Kai esi lietuvis, nuvykęs į Vakarus ir mintyse verčiantis kainas eurais į litus, taip ir atrodo.Tačiau nepasakyčiau, kad čia yra brangiau nei kokioj nors Prancūzijoj ar Vokietijoj. Metro – 2,1 euro, pavalgyt galima nuo kelių eurų Mcdonalde iki keliasdešimt belgiškuose restoranuose. Daugybė kultūrų lygu daugybė įvairių šalių virtuvių. Ten aišku pigiau. Tačiau nesistebėkite, kad aptarnaujantis personalas normaliai nemokės jokios jums žinomos kalbos.

Grand Place. Turbūt viena gražiausių aikščių, kuriose esu buvęs. Miesto simbolis ir traukos objektas (aišku, jei neskaitysime mažo myžančio berniuko ant vienos gatvės kampo).

Įspūdis. Sugrįžt norėčiau, bet daugiausiai porai dienų.