Category Archives: Gyvenimas

Vasaros klajonių apibendrinimas

Iš trijų vasaros mėnesių šiemet užsienyje praleidaug maždaug du su puse. Išleidau šiokią tokią krūvelę pinigų ir į Indiją išvažiuosiu kišenėje švilpaujant vėjams. O juk galima buvo nusipirkti automobilį, naujausios laidos iPhone ar įsigyti kelionę į kokį Turkijos kurortą ir drybsot prie baseino. Vietoje to aš visą vasarą vargau: pradžioje ėjau 800 kilometrų, po to dirbau už dyką fermoje, galiausiai kopiau į aukščiausią Europos kalną. Ar buvo verta? Žinoma. Turiu krūvą nuotraukų ir prisiminimų, kurie šiuo metu atrodo lyg atsitikę kažką kitam, o ne man.

Nepagražindamas galiu pasakyti, kad tai buvo geriausia iš visų dvidešimt penkių mano gyvenimo vasarų. Sulaukiau palaikymo iš pažįstamų ir nepažįstamų žmonių. Kartais apima keistas jausmas, kai sutinki kokį senai matytą personažą ir jis žino kur keliavau ir ką veikiau. Mano blogas per šiuos keliavimo mėnesius sulaukė maždaug 3 tūkst. apsilankymų. Daugiausiai skaitytojų surinko pasakojimai apie Camino de Santiago. Ir toliau, iš visų senesnių įrašų, jie yra skaitomiausi. Taip įpratau rašyti, o dabar tam turiu labai daug laiko, kad kartas nuo karto prirašau tekstų praktiškai apie bet ką. Sandėliuoju juos kompiuteryje – gal kada nors panaudosiu kažkur.

„Turbūt tokioms kelionėms reikia daug drąsos?“ – klausė ne vienas sutiktas. Galbūt, tačiau kita vertus, aš neturiu ką prarasti. Neturiu nei šeimos, nei įsipareigojimų bankams, nei šuniuko, kurį reiktų šert, „daryti karjerą“ ar kaip kitaip save sprausti į visuomenės sukurtus stalčiukus irgi nenoriu. Aišku, man pasisekė, kad turiu šaunią kelionių partnerę. Svarbiausia žmonės, visa kita – butaforija, kurios atsikratyti galima labai lengvai. Pusantrų metų prašvaisčiau dirbdamas nekenčiamam darbe, tačiau būtent ilgos valandos prie kompiuterio įkvėpė pakeisti kursą nors kuriam laikui. Apie keliones ir nuotykius aš galvoju turbūt didesnę savo sąmoningo gyvenimo dalį, todėl viskas čia labai dėsninga.

Du su puse mėnesio per trumpas laikas kažką suvokti apie gyvenimą. O gal man viskas tiesiog per lėtai ateina į galvą. Vis dar nežinau, ką norėčiau veikti gyvenime, tačiau nebesuku dėl to galvos. Svarbiausia, kad tai ką darai, būtų smagu daryt. Labai linkiu visiems tokiu matu ir vertint viską. Jei kažkokia veikla neteikia malonumo, reikia mesti ir ieškoti kitos. Gyvenimas pernelyg įdomus ir spalvingas, kad aukotume jį uždirbinėdami kitiems milijonus, klausytume siauro mąstymo hipokritų pamokymų ir gyventume ne savo gyvenimus. Kelionės nėra vienintelis būdas įprasminti savo buvimą. Jų gausybė. Kiekvienam savo, tiesiog nepavarkit ieškot.

Važiuoju, bėgioju – džiaugiuos gyvenimu

479a99afc2ZBUVJXE_78532_33fb07ba2bTa proga, kad Žirmūnų paupys vis labiau apgulamas bėgikų – nusprendžiau ir aš po ilgokos pertraukos prisidėti prie šios bendruomenės. Nuo paskutinio mano bėgiojimo praėjo daugiau negu du metai, tačiau tai nesutrukdė per maždaug 33 minutes prabėgti 6 kilometrų. Šis rezultatas ganėtinai pradžiugino. Palyginimui galima prisiminti, kad prieš du su puse metų pabaigus rūkymo karjerą ir pabandžius po nežinia kiek metų pabėgioti, įveikiau vos 1 kilometrą, po kurio lipo širdis ir plaučiai iš krūtinės. Šįsyk nieko panašaus nebuvo, jokių pompų ir jokių lipančių plaučių. Šiuo „pasigyrimu“ norėjau iliustruoti kaip fizinę būklę pakeičia žalingų įpročių atsisakymas ir sportas.

Savaitgalį pasivėžinom maršrutu Vilnius – Lentvaris – Varnikai – Trakai – Vilnius. Viso, be didesnių pastangų, pramyniau 80 kilometrų. Kol kas čia ilgiausias nuvažiuotas atstumas per dieną. Neabejotinai šį pavasarį dar jį gerinsiu.

Facebooke karts nuo karto užmatau visokių mokamų pėsčiųjų ar dviračių žygių. Keistoka, kad kažkas sutinka mokėti už tai ką galima gauti nemokamai. Nemokėkit! Geriau su manim važiuokit arba eikit.

Kaip man patiko dirbti lentpjūvėj ir nepatinka ofise

work-sucksPo vienuolikos savaičių oficialiai tapsiu bedarbiu. Labai laukiu ir skaičiuoju likusį laiką! Atmetus šventines dienas, man liko atsikelti 53 rytus, 53 kartus išsivalyti dantis, numinti 461 kilometrą į vieną pusę ir tiek pat atgal. 53 rytus mano miegą pertrauks Eddie Vedderio „Rise“ ir 53 kartus pradėsiu naują darbo dieną.

Darbe išsivirsiu žalios arbatos, įsijungsiu Facebooką, sukrimsiu bananą, obuolį ar bandelę. Kažkada mano diena prasidėdavo kūrenant cigaretę statybų aikštelėj ir maklinėjant su specūra. Padirbęs ir fizinį, ir protinį darbą – šiuo metu nesu visiškai tikras, kur man patiko labiau. Idealiu variantu norėčiau savaitę dirbt fizinį, savaitę protinį darbą, kad neatsibostų. Ok, meluoju, idealiu variantu aš visai nenorėčiau dirbt.

Iš visų darbų, kuriuos esu dirbęs – labiausiai man patiko būti sargu. Saugojau vieną lentpjūvę, kurioje dar ir kas valandą kurstydavau didelį pečių, kad lentos greičiau džiūtų. Ten gyveno trys šunys ir katinas, kurie man palaikydavo kompaniją, naktim skaitydavau knygas studijoms ir niekas nelįsdavo į akis.

O dabar nuo pat ryto laiškai, skambučiai, klausimai, jokių šunų ir jokio degančios medienos kvapo. Steriliau, nereiškia geriau.

Sakoma, kad per gyvenimą reikia pasodinti medį, užauginti sūnų ir pastatyti namą. Medžių aš pasodinau kelis šimtus, o gal ir dar daugiau. Laikinai dirbau miško atželdintoju. Gaivus miško oras, gamta – geriau ir būt negali, tik po kurio laiko nugarą nukirsdavo. Tačiau už tai kažkur siūbuoja mano sodintos pušys.

Deja, būnant ofisiniu planktonu moka daugiau negu už medžių sodinimą ar pečiaus kūrenimą. Taigi miško romantiką teko iškeisti į skrebenimą klaviatūra, įtampą, rutiną ir dūsavimą žiūrint į Neries vingį, kurį matau kas dieną pro langą. Ilgainiui šilta užuovėja ir atlyginimas pradeda nebemotyvuoti, nes norisi tikėti, kad gyvenimas yra šis tas daugiau nei darbas, daiktai ir savo tariamų malonumų tenkinimas.

Puikus gyvenimas yra pavyzdžiui karvių: vaikštinėji visą dieną po pievą, žolę rūpšnoji, nei tau į darbą eit, nei apie pinigus galvot. Jeigu galvojat, kad aš čia juokauju – tai ne, visai nejuokauju.

Kadangi žolėdžiu kol kas man nesišviečia tapt, nuo ofiso pavargau, o lentpjūvė irgi jau tik romantiškai miglota praeitis, teks pradėt visiškai naują gyvenimo etapą. Jei visi planai išdegs, birželį su Aiste būsim Ispanijoj, liepą – Portugalijoj, rugpjūtį, tik aš – Elbruse, rugsėjį, vėl abu – Indijoj. Kuris laikas dar užtruks kol apsiprasiu su mintim, kad jau greitai viskas bus kitaip, bet nekantrauju prasukt tuos du su puse mėnesio.

Kodėl bijome keisti savo gyvenimą?

fear-is-in-your-head1Nors mano blogas gyvuoja dar visai nesenai, jau galima išskirti tam tikras skaitymo tendencijas. Daugiausiai dėmesio sulaukęs įrašas „Ketvirčio amžiaus krizėj“ paskatino toliau plėtoti temą ir aptarti, kas trukdo gyventi taip, kaip norime ir ką daryti, kad ketvirčio amžiaus krizė neužsitęstų.

Baimė kažką keisti

Pagrindinis dalykas, kuris trukdo žmonėms keisti savo gyvenimus yra baimė. Baimė likti paskutiniu, nespėti į traukinį, neturėti gero darbo ir t. t. Nuo pat mažumės mes buvome auginami pagal modelį mokykla – universitetas – darbas – vedybos – vaikai – pensija. Visas šis modelis yra pagrįstas savotiškomis lenktynėmis su savimi ir kitais. Dauguma bijo nukrypti nuo šio modelio, nes  už jo ribų prasideda nesaugumo zona. Vienu metu aš irgi buvau įsitvėręs šio modelio ir tik nesenai pradėjau reflektuoti visai kitokį gyvenimo būdą. Tuo metu galvojau apie karjerą, pinigus, valdžią, tačiau galiausiai suvokiau, kad po daugybės metų mes prisiminsime ne ofise praleistas valandas, o įspūdžius, nuotykius ir iššūkius. Mūsų gyvenimas pernelyg trumpas, kad galėtume leisti prabangą didesniąją jo dalį praleisti uždirbinėjant pinigus kitiems.

Tikriausiai ne vieną nervina ir giminaičių klausinėjimai „kada vaikučių pirksit?“, „ar negalvojat apie savo būstą?“, „ar ne laikas surimtėt?“ ir t. t. Reikia tik prisiminti pro kokią „teisingo gyvenimo būdo“ propagandos mašiną praėjo visos tos „teisingai gyvenančios“ tetutės ir suvoksime, jog nereikia nervintis dėl žmonių reakcijos į tai, kaip gyvename, nes jų nuomonė dirbtinai suformuota.

Jei nežinai ko nori – nereikia skubėti griebtis bet kokių studijų, bet kokio darbo ir bet kokio partnerio. Mes turime galybę laiko ieškoti savęs ir nėra gyvenime kažkam tinkamo momento – visas laikas yra tinkamas. Aš manau, kad ir kaip kartais sunku, bet reikia gyventi kaip gyvenasi, nesistengiant sprausti savęs į rėmus.

O ką pagalvos kiti?

Mes net patys to nesuvokdami esame įtakojami tėvų, visuomenės ir draugų. Visi iš mūsų tikisi tam tikro rezultato gyvenimo lenktynėse. Natūralu, kad jų nuomonė mums svarbi ir mes jų nenorime nuvilti. Bet iš tiesų tai yra viena didžiausių klaidų, kai stengiamės įtikti kažkam ir pateisinti jo lūkesčius. Tokiu būdu, abiturientai sustoja į ekonomikas, nes jų tėvai prieš penkis metus perskaitė, kad tai perspektyvi specialybė, biuro darbuotojai metai iš metų kankinasi nekenčiamame darbe, o didžioji dalis tiesiog atbunka nuo visko ir „gyvena, nes visi taip gyvena“. Nėra vieno teisingo gyvenimo būdo ir vieno teisingo patarimo, tačiau žinau, kad „gyventi taip, kaip gyvena visi“ yra didžiausia klaida, kurios draugiškai siūlau nedaryti.

Mes patys savo priešai

Dažnai ir mes patys esame pokyčių priešai. Bijome nežinomybės, bijome neturėti pinigų arba tingime kažką keisti. Studijų metu yra galimybių išvykti studijuoti pagal Erasmus mainų programą, tada atlikti užsienyje praktiką, iškeliauti į Work and Travel ar šiaip savanoriauti. Aš nepasinaudojau nė viena iš šių galimybių. Minčių buvo, bet matyt baimė ir nesugebėjimas išeiti iš komforto zonos nugalėdavo. Nesakau, kad būtinai reikia kažkur važiuoti, iššūkių galima surasti visur, bet žmogeliukams ir mažos, posovietinių kompleksų kamuojamos, Rytų Europos šalelės, vis dėlto tai itin rekomenduotina.

Kaip žinoti ko nori?

Atsakymas vienas – bandyti viską. Didžiausias šių laikų mitas yra, kad neturime laiko. Laiko visuomet atsiranda internetui, alaus gėrimui ar šiaip šudinėjimui. Produktyviai išnaudojant savo laiką, nebijant keisti savo gyvenimo, galime patirti nuostabių dalykų. Pažįstu žmonių, kurie per studijų metus nedalyvavo niekur ir spėkit kokioj institucijoj jie dabar sėdi užsiregistravę su savo bakalauro ar magistro diplomais? Visai kitokia situacija su tais, kurie kažką veikė, kurie ieškojo savęs ir nebijojo nerti į nežinomybę. Niekada nesužinosime ko norime iš gyvenimo, jei nieko nebūsime pabandę.

Mano pokytis vėlyvas, aš tik dabar pradedu suvokti kaip noriu gyventi. Pykstu ant savęs, kad nesu nuveikęs daugiau, kad kažkas neatėjo ir laiku neįspyrė į šikną. Dabar galiu tik stengtis nekartoti praeities klaidų ir labai linkiu, kad ir kiti jų nekartotų.

Šie įrašai apie gyvenimo pasirinkimus man yra savotiška terapija ir būdas visų pirma pačiam sau išsikristalizuoti paprastas ir elementarias tiesas. Jei nors vienas žmogus, bent sekundei susimąstys, vadinasi buvo verta. Nemanau, kad šiame įraše pasakiau kažką naujo, tačiau kol neperskaitai juodu ant balto, kartais nesusimąstai apie, atrodo, elementarius dalykus.

Susiję įrašai:

Ketvirčio amžiaus krizėj

Niekas nenori būti nevykėliu

imagesKadaise klasė buvo prigimtinis dalykas: jei gimei valstiečiu, tai tikrai bajoru netapsi. Gimei turtingas – tikėtina ir būsi turtingas, jei vargšas – vargšas. Viskas buvo nulemta ir tokia tvarka buvo visiems savaime suprantama, todėl niekas per daug galvos dėl tokios hierarchijos nesuko.

Išbujojus kapitalizmui, klasės išnyko. Kiekvienas pasidarė savo likimo kalviu. Taigi tik nuo paties žmogaus pasidarė priklausoma, ar jis taps kažkuo, ar niekuo. Būdamas juodanagio amatininko sūnelis vargiai galėjai pasvajoti apie draugystę su kokia nors grafaite, o šiais laikais niekas nedraudžia biednam kaimo berniokui rėžt sparną aplink kokio nors pramonininko dukrelę.

Visi nori būti sėkmingi

Gyvenant tokiomis sąlygomis, kai gali elgtis su savo gyvenimu kaip nori, niekas nenori būti nesėkmingu stuobriu. Visi nori būti gražūs, turtingi, turėti gerą darbą ir statusą. Man kartais keista matyti dvidešimtmečius studenčiokus, savanoriškai įsispaudusius į švarką ir kaklaraištį ir demonstruojančius, kokie jie yra rimti, tikri jaunieji ilja laursai ir arvydai avuliai. Svarbiausias jų gyvenimo tikslas – prasimušti.

Vartotojiška visuomenė mums įpiršo kas yra sėkmingas žmogus, kaip jis turi atrodyti, kaip elgtis, su kuo bendrauti, kokius prekinius ženklus kultivuoti. Pažiūrėkite, kaip šiais laikais visi mojuoja iPhone, fotografuojasi Facebookui su Jack Daniel‘s buteliu ar pritariamai spaudinėja „Like“ mygtuką po Užkalnio postais. Viskas tik dėl to, kad norima kažkaip „atrodyti“, susikurti tapatybę, kuri apibrėžia tave kaip „fainą, linksmą, sėkmingą“ žmogų.

Daliai talentingesnių ir darbštesnių tas švarkas ir kaklaraištis ilgainiui tam neatskiriama gyvenimo dalimi. Ir aš nesakau, kad tai yra blogai. Bet aš prieš sėkmingo gyvenimo būdo fetišizavimą, kai niekas apart to nebėra svarbu ir pinigai tampa tikslu, o ne priemone.

Gero gyvenimo iliuzijos vaikymasis

Tie, kuriems ne taip pasiseka, keliauja dirbti į užsienį. Savam krašte „nelygis“ dirbti pardavėju, tinkuotoju ar vairuotoju. Geriau važiuoti ten, kur niekas tavęs nemato, kur niekas negali pabaksnoti pirštu ir priminti, tai ką ir pats žinai – esi nevykėlis. Aišku, atlyginimai Lietuvoje irgi neskatina čia būti darbininku. Bet ne piniguose esmė, esmė vartojime. Esmė turėti naują telefoną, mašiną, butą ar dar kažką. Vartojimas niekada nesuteikia pasitenkinimo, nes mes visuomet jaučiame stygių, kad ir kiek visko turėtume. Taip ir ritasi vienas po kito nauji iPhone: pirmas, antras, trečias, ketvirtas – kiek jau jų yra? Svarbu suspėti įsigyti.

Besivaikydami sėkmingo gyvenimo iliuzijos tik apgaudinėjame save: alkoholiu, narkotikais, besaikiu naršymu internete – bet kuo, kad tik trumpam pabėgti, pasimiršti, atsijungti, užslopinti įkyriai lendantį vidinį balsą, kad something is fucked.

Pabaigai

Aš nesu antikapitalistas, žaliasis, socialistas, anarchistas ar dar koks marginalas. Man patinka geri daiktai, bet jie nėra svarbiausias dalykas. Svarbiausia išlaikyti adekvatų santykį su mus supančia aplinka, žmonėmis ir daiktais. Aš nesakau, kad nereikia nieko dirbti, siekti ir tobulėti. Turiu du švarkus, bet neturiu kaklaraiščio. Gyvenimas susideda iš daugybės smulkmenų, tuo jis ir unikalus. Kai gyvenimas tampa vien tik „kaip tapti sėkmingu“ projektu jis tampa bevertis. „The freedom and simple beauty is just too good to pass up“.

Ketvirčio amžiaus krizėj

Plan A or B trategy Change Or DilemaNuolatos pabrėžiama, koks svarbus ir sunkus žmogus gyvenime mokyklos baigimo laikotarpis, kuomet turime rinktis būsimąjį gyvenimo kelią. Tačiau niekas kažkodėl nesakė, kad daug sunkesni metai yra po visų mokslų, kada įvyksta tikroji akistata su savarankišku gyvenimu.

Kažkada buvo paprasta

12 mokyklos ir 6 studijų metus, mano gyvenime viskas buvo aišku: pasakyta, kada egzaminai, pamokos, paskaitos, kada keltis, buvo ribotas pasirinkimas veiklų, darbų ir pinigų. Studijuodamas žinai, jei dabar esi antrame kurse, tai kitąmet būsi trečiame. Galvos sukt dėl nieko nereikia, tiesiog darai ką privalai daryt ir tiek.

Visada galvodavau, kai baigsiu studijas, va tada tai gyvensiu! Dar studijuodamas magistrantūroje susiradau darbą, kurį dirbu jau 15-ą mėnesį. Uždirbu beveik 3k. Lt į rankas, kas Lietuvos mastais visai neblogai. Sakytumei, gyvenk ir džiaukis gyvenimu. Deja, savo darbo nekenčiu ir net neįsivaizduoju ką norėčiau dirbti, kad man patiktų ir ilgainiui neatsibostų. Dar prieš kokius metus atrodė, kad žinau ko noriu iš gyvenimo, tačiau šiuo metu esu palaida bala. Rudenį planuoju išvykti į stažuotę, savanoriauti ar dar kur nors, nes Lietuvos jaučiuosi smarkiai persisotinęs. Gal tada susidėlios visi šarabanai į savo vietas.

Apie (ne) norą būti sėkmingu

Būdamas 25 metų neįsivaizduoju ką norėčiau veikti ir neturiu gyvenimo vizijos. Žinau viena, kad noriu keliauti, o be šito daugiau niekas į galvą ir neateina. Šiais laikais, kai visą pasaulį apėmusi visuotinio darboholizmo ir noro būti sėkmingu manija, jaučiuos kaip balta varna. Aš nenoriu arti ir uždirbinėti kitiems pinigus. Aš noriu turėti daug laisvo laiko ir juo mėgautis. Nenoriu lenkt nugaros 40 ar dar daugiau valandų per savaitę. Iš visų pusių girdžiu „noriu prasimušt“, „noriu uždirbt“, „noriu sukurt savo verslą“. O kam? Tam, kad paskęstume darbuose ir prisipirktume brangesnių daiktų, geresnių mašinų bei kitokio šlamšto?

Neprabunda manyje ir tėvystės instinktas. Šiek tiek keista, kai mano bendraamžiai jau čiūčiuoja vaikus, ima banko paskolas ir sėkmingai įsilieja į sistemą, o aš vis dar svaičioju apie Aliaskas.

Jaučiuosi įspraustas tarp dviejų savojo aš tapatybių: vienos, kuris nori būti sėkminga ir uždirbti dar daugiau, ir kitos – kuriai visiškai nusišvilpt ant šitų dalykų. Sunki ta integracija į suaugusiųjų pasaulį. Niekas to nesakė nei mokykloj, nei universitete. Stengiuosi nepridaryti jokių kraštutinių sprendimų, nes manau, kad logiškiausia būtų suderinti šiuos du pasaulius. Stažuotėje nušaučiau du zuikius (et vargšai zuikiai):  pagausinčiau ir darbinės patirties bagažą, ir pakeliaučiau. Nors šiuo metu tai visiškai netraukia iš vieno ofiso įlįsti į kitą ofisą.

 Ir pabaigai sociologinių skaitinių

Sociologai tokį gyvenimo tarpsnį, kai įpusėjęs trečiąją dešimtį nežinai ko nori, įvardija „besiformuojančios suaugystės“ terminu. Socialioj sociologijoj yra pora labai įdomių tekstų šia tema. Čia vienas, čia kitas. Aukso žodžiai:

„Kartais liūdna matyti, kad žmogų graužiantis kirminas tėra blogo požiūrio sukonstruota fikcija. Kitaip sakant, žmogus pradeda jaustis blogai, kai jo gyvenimo būdas neva statistiškai reikšmingai nukrypsta nuo NORMALIŲ standartų. Bet, mano manymu, kartais tikra laimė yra „gyventi taip kaip gyvenasi“, nesistengiant savęs dirbtinai uždaryti kuriame nors iš šešių stalčiukų. Jei išmoksti nuoširdžiai „gyventi taip kaip gyvenasi“, pradedi jausti natūralų malonumą GYVENTI savo nepakartojamą gyvenimą:)“

Kaip aš mečiau rūkyti, gerti ir skaityti naujienų portalus

alkoholismPer pastaruosius kelerius metus mano gyvenime įvyko šiokių tokių pokyčių, kurie labai padidino jo kokybę. Šis įrašas apie tai, ką aš dariau, ko jau nebedarau ir kodėl.

Rūkymas. Rūkiau apie 7 metus. Pradėjau, nes visi aplink rūkė, tačiau jau gana greitai tai tapo neatskiriama mano gyvenimo dalimi. Rūkyti aš mėgau, man tai buvo ir fizinė, ir psichologinė priklausomybė, ritualas, trumpas pabėgimas iš realybės, ir, be abejonės, malonumas. Parūkius keletą metų pradėjo graužti sąžinė, pasidarė gaila sveikatos ir vėjais leidžiamų pinigų. Bandžiau keletą kartų mesti, bet greit atkrisdavau. Galiausiai mečiau labai paprastai: persikėlus studijuoti magistrantūros į Vilnių, gana pavėluotai prasidėjo savarankiškas gyvenimas. Pinigų daug neturėjau, todėl reikėjo apriboti nebūtinas išlaidas ir taip iš mano gyvenimo iškeliavo cigaretės. Metimo metu pradėjau bėgioti ir tai buvo papildoma motyvacija nerūkyti, nes po pirmų kartų stadione galvojau, kad iškris plaučiai ir širdis.

Alkoholis. Jo nubėgo labai daug. Visada buvau tas, kuris gerina asmeninius gėrimo rekordus ir vienas iš paskutinių nueina miegoti. Mokyklos laikais tuo didžiavausi, kai paaugau supratau kaip tai kvaila. Pagirios, apsivėmimai, poelgiai ir kalbos, kurių kitą dieną gailėdavausi – vis daugiau su kiekviena diena rasdavosi argumentų kodėl alkoholis yra šūdas. Mesti gerti, sunkiau nei rūkyti. Mūsų visuomenė neatsiejama nuo alkoholinių tradicijų ir lengvesnės ar sunkesnės formos gurkšnojimas laikomas visuotinai priimtina norma. Pažįstu daug žmonių, kurie normaliu dalyku laiko pilimą savaitgaliais nuo ryto iki vakaro. Kažkada ir man tai buvo norma. Tačiau, kuo toliau, tuo labiau supratau, kad blaivus gyvenimas suteikia daug daugiau privalumų. Mano nuotaika pakilesnė, jaučiuosi energingesnis, sutaupau daug pinigų. Manau, kad man yra lengviau visai negerti, negu gerti nedaug. Turiu aš savyje kažkokį alkoholiko geną, kurį nusprendžiau geriau išvis ignoruoti, negu jam periodiškai pataikauti.

d4bed9d6cb4012eab32d0eNaujienų portalai ir TV žinios. Mūsų būseną labai veikia tai, kokioje aplinkoje būname, su kokiais žmonėmis bendraujame, ką skaitome, ką žiūrime. Negatyvių ir bukų naujienų srautas mus nuteikia neigiamai, tas negatyvumas persiduoda mūsų mintims ir supančiam pasauliui. Taip užgimsta ydingas ratas, kuris persismelkęs agresija, pavydu ir pykčiu. Lietuvoje daug liūdnų ir pagiežingų žmonių, kurių nuodėmes preciziškai seka naujienų portalai ir įvairios laidos, tačiau mums nebūtina į juos žiūrėti. Tokiu minčių vedinas, nustojau skaityt naujienų portalus ir nebežiūriu žinių. Ar jaučiuosi atsilikęs nuo pasaulio ir kažką prarandantis? Tikrai ne! Priešingai, jaučiuos daug ramesnis, rečiau susierzinu ir pan. Ar jūsų gyvenimo kokybė pagerėja nuo to, kad perskaitote eilinį politiko kliedesį, popscenos pseudožvaigždutės tauškalus ar kriminalines kronikas? Pabandykite, įsivaizduoti raudoną, sultingą obuolį, jo skonį spalvą, sultingumą. Jaučiate, kaip kaupiasi seilės? O dabar pagalvokite, kiek nuodų išsiskiria į mūsų kūną, kai mąstome negatyviai ir gyvename ne savo, o kitų žmonių gyvenimus.

Mažesni dalykai apie kuriuos nesiplėsiu – negeriu kavos ir nededu į arbatą cukraus. Vis dažniau pagalvoju ką dedu į skrandį. Šiuo metu bandau sumažinti laiką, praleidžiamą Facebooke. Man dažnai kas nors sako, „geriu, nes aš matai hedonistas“, „kam save riboti“, „kam tie kraštutinumai“. Aš irgi esu hedonistas, tik aš malonumą randu ne save naikindamas, o kurdamas. Gyventi sveiką tiek fizine, tiek psichologine prasme gyvenimą nėra kraštutinumas – tai norma. Nesmerkiu žmonių, kurie gyvena ne taip, kaip aš – nesikišu į kitų gyvenimus ir nemoralizuoju, kad mano gyvenimo būdas yra vienintelis teisingas. Kiekvienam savi keliai ir klystkeliai.