Category Archives: LIETUVIŠKAI

Debiutuojam mokytojų kėdėse

20141009_130800Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad mokytojo kėdės čia nėra, kaip nėra ir stalo. Lietuvoje įprasta, kad kiekviename kabinete yra mokytojo stalas, ant kurio jis laiko knygas, sąsiuvinius, užduotis ir pan. Čia viskas kiek kitaip. Kabinetuose dažniausiai net nėra kur pasidėti daiktų, todėl viską tenka laikyti ant žemės. Vienoje klasėje šone stovėjo stalas, galvoju pasidėsiu kuprinę ant jo. Vaikai, kad pradės rėkti: „Nedėkit, murzina!“. Iš tiesų, stalas nevalytas nežinia kiek metų. Grindys irgi purvinos, ką paliesi – visur dulkės.

Continue reading

Aistės nuotykiai pas siuvėją ir daktarus

DSC_0646Kaip aš siuvausi kurtą

Esu 178 cm ūgio šviesiaplaukė, kurios oda atrodo per šviesi net Lietuvoje. Tad nieko keista, kad įsimaišyti į minią Indijoje man sunku. Hyderabadas yra itin konservatyvus ir čia moterys visuomet dėvi indiškus apdarus. Vienas iš būdų kaip man tapti mažiau pastebima – pasistengti rengtis kaip visos.

Indiškas saris yra daug pastangų reikalaujantis drabužis (ar bent jau taip atrodo), todėl mano pasirinkimas buvo kurta. Kurta – tai lyg spalvinga tunika iki kelių su prakirptais šonais, kad būtų lengviau judėti. Prie jos taip pat būtina dėvėti kelnes ir grakščiai užsimesti ant pečių ploną šalikėlį.

Continue reading

Kur mano kuoka arba kaip mane indai veda iš kantrybės

Bent keletą kartų per dieną dingsta elektra ir internetas. Kartais dingsta ir vanduo. Gerai, kad ne viskas iš karto. Mano driežas vis dar kasryt ištikimai mane lanko, o pasieniu retsykiais prabėga vieniša pelė: mano zoologijos sodas auga! Pastaruoju metu draugauti su uodais sekasi geriau, bet mane puola kita padarai, angliškai „bed bugs“ vadinami. Nesu tikras koks lietuviškas atitikmuo. Tai dabar bandau jų populiaciją tokiu purškalu naikinti.

Po dvylikos dienų Indijoje, pagaliau pirmą sykį šiek tiek palijo. Gaiviau nuo to, deja, nepasidarė. Bet kuriuo paros metu čia tvanku, o dienomis gerokai spigina saulė. Oras mieste su kiekviena diena atrodo vis labiau dulkėtas ir užterštas. Apėjom porą vaistinių, ieškodami kuo būtų galima pridengti kvėpavimo takus, bet kol kas nesėkmingai. Ir nekeista: nuo užterštumo besisaugančių vietinių vos vienas kitas.

DSC_0628

Indijoje šiuo metu vyksta dešimties dienų, hinduzimo deivės Durgos šventė – Navratri. Taigi mūsų kaiminystėje kiekvieną dieną nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro per didžiulius garsiakalbius transliuojamos indiškos dainos, maldos ir kitos linksmybės. Mūsų kambariuose viskas girdisi kuo puikiausiai, todėl baigiam išprotėti. Kartais jie padaro pertrauką, tada galima šiek tiek atsikvėpti, paskaityti knygą ir pan. Tačiau kitu metu tiesiog garsiai klausausi muzikos, kad ji užgožtų monotonišką iš garsiakalbių sklindantį vyro balsą. Kai rašau šį įrašą irgi sėdžiu su ausinėmis.

Karts nuo karto gatvėje nepažįstami žmonės užklausia iš kur mes ir dar ranką taikosi paspaust. Tai čia, kai būnam dviese. Aistė su dar pora merginų buvo prekybos centre, ten ją fotografavo ir slaptai, ir atvirai, ir kalbino – žodžiu dėmesio į valias. Kai būnam kartu, indai laikosi santūriau.

Šitie paprašė su mumis nusifotografuoti, tai aš savo ruožtu irgi padariau kadriuką mūsų archyvui.

Šitie paprašė su mumis nusifotografuoti, tai aš savo ruožtu irgi padariau kadriuką mūsų archyvui.

Tiksliau laikėsi iki tol, kol nuvykome į Golcondos fortą. Golconda – maždaug X a. pradėti statyti įspūdingi gynybiniai įtvirtinimai, nuo kurių atsiveria tiek miesto panorama, tiek pats fortas. Įėjimo kaina indams – 5 rupijos, o ne indams – 100 rupijų. Mūsų pinigais kaina vos 4-5 litai, bet vis tiek kažkaip keista mokėti net 20 kartų daugiau.

DSC_0588 DSC_0603

Golcondoje pasijutom kaip kino žvaigždės: vienas po kito indai prašė su mumis nusifotografuoti. Pradžioje su keletu taip ir padarėme, bet po to šitas žaidimas mums atsibodo ir pradėjom visiems sakyti „no“. Kur tik nueinam, žiūrėk jau atlekia kas nors su telefonu arba fotoaparatu. Kiti šiaip nufotografuoja net neatsiklausę. Nežinau, kas jiems šitam forte galvas susuko, bet pasijautėme lyg būtume vienas iš turistinių objektų. Tas fortas iš tiesų mums patiko ir turbūt dar kažkada čia sugrįšim, bet žmonių lindimo į akis buvo perdaug ir kartais pati ranka imdavo kuokos ieškot. Arba dar geriau alpinistinio ledkirčio.

Grįžtant autobuso reikėjo laukti nedidelėje aikštelėje, kurioje prie mūsų lindo autorikšų vairuotojai ir išmaldos prašytojai. Viena pasitaikė itin įkyri ir nenustojo kaulyti išmaldos net mums įsėdus į autobusą. Taktika čia labai paprasta – išvesk žmogų iš kantrybės, kol duos pinigų. Indijoje skurdas ant kiekvieno kampo ir dalydamas išmaldą tu jo nesumažinsi. Davus vienam, prisistatys dar penki. Ir nervina, ir gaila jų. Vienintelė išeitis, kad ir kaip žiauriai nuskambės – atbukti.

Indiškas margumynas

Indiškas margumynas

Apie driežus ant lubų ir vietinį transportą

Pirmas dvi naktis tapau vietinių uodų skanėstu. Trečiąją naktį į pasaulį paleidau šiokią tokią strategiją: palikau duše šviesą, kad vargšai vabzdžiai matytų kur skristi tamsoje ir neatsitrenktų į mano miegantį, prakaituotą kūną. Taip pat išsipurškiau kažkokia priemone nukreipiančia juos teisinga linkme. Situacija iškart pagerėjo. Tiesa, pernakt įjungta šviesa pritraukė kitų padarų. Eidamas miegoti kilsteliu galvą į lubas, o ten driežas šalia lempos šildosi. Ir jam taip ta lempa patiko, kad ten pat radau jį ir ryte. Įsigyti naminių gyvūnėlių Indijoje pasirodo daug pastangų nereikia.

DSC_0492

Kelias dienas maklinėję Hyderabado gatvių raizgalynėje, pagaliau nuvykome į pirmą lankytiną objektą – Birla Mandir šventyklą. Nuo jos viršaus atsiveria miesto panorama, kiek matai į toli, vien namai, namai visur. Kadangi mes vis dar gyvename miesto pakraštyje, iki šventyklos kratėmės autorikša, o po to autobusu kokias pusantros valandos.

DSC_0518

Pasiekęs savo stotelę autobusas kartais net nesustoja, o tiesiog prilėtina, todėl keleiviams tenka tiesiogine to žodžio prasme įšokti arba iššokti iš autobuso. Viduje baisingai karšta, nes oro temperatūra lauke virš 30 laipsnių. Žmonių prisigrūdę gausybė ir šitoje grūstyje pirmyn atgal kažkokiu būdu vaikšto kontrolierius, kuris pardavinėja bilietus. Į autobusą bandant patekti ne pačiam švariausiam ir tikriausiai kažko pavartojusiam vyriškiui, kontrolierius jį nustumia ir neįleidžia į vidų. Kol kas nepasitaikė, kad žmonės viešajame transporte smirdėtų, kas ypač dažnai pasitaiko važiuojant vasarą Lietuvoje. Taigi, štai tau ir Indija.

DSC_0508

DSC_0522

Atgal mus jau vežė autobusas su kondicionieriumi. Tiesa, jei anas kainavo 16 rupijų, tai šitas net 33. Kai kuriuose autobusuose vyrai sėdi autobuso gale, o moterys priekyje. Ir tik pabandyk ne savo zonoje atsisėsti, iš karto tave indiškai pamokys ir pamos ranka, keliauk į galą pas vyrus.

Įdomiausia su autorikšomis. Normaliai jomis, įskaitant ir vairuotoją, gali važiuoti šeši žmonės. Tačiau susigrūda ir 8. Gale yra įprastinė sėdynė, o priekyje tokia, kad du žmonės atsisėdę vairuotojui iš šono, gauna sėdėt tik po pusę užpakalio. Mistiniu būdu priekyje visada dar ir ketvirtas įsitaiso. Moterys autorikšos priekyje nesėdi. Būna įlendam į galą ir staiga ateina porą moterų, „Sir“ linkteli galva vairuotojas. Aš jau suprantu jo užuominą ir sėduosi šalia į priekį, užleisdamas moteriškėms galą. Susiglaudžiam pečiais ir lekiam.

Keliu ramiai nepasivaikščiosi, nes autorikšų vairuotojai važiuodami pro šalį būtinai pasiūlys savo paslaugas. O jei tu baltas, visiems atrodo, kad tik to tu ir maklinėji šalia gatvės. Tų autorikšų tiek daug, kad kartais atsibosta visiems atsakinėti. Ugdau kantrybę.

Šaltas vanduo, aštrus maistas ir kitos linksmybės

„Americans“, – rodo pirštu mažieji indai su šypsenomis nuo ausies iki ausies. „Aš iš Lietuvos, tai tokia maža šalis Europoje“, – atsakau. Niekam čia Hyderabade Lietuvos pavadinimas nieko nesako, tačiau dėl to net jaučiuosi kažkoks ypatingas.

Indijoje mes ne karves ganysim, o ir ne ožkas, kad ir kaip būtų gaila, o mokysime anglų kalbos. Mūsų mokykla Hyderabade turi kelis filialus, viename iš jų mes laikinai pagyvensim, kol susirasim priimtinesnę gyvenamąją vietą. Kol kas su Aiste esame priversti gyventi skirtinguose kambariuose: aš gyvenu vienas, o ji – su dar trimis kambariokėmis, japone, kolumbiete ir egiptiete. Pastarosios pripasakojo visokių įdomių istorijų apie keturias dienas dingusį vandenį ir elektrą, nesukalbamą mokyklos administraciją ir neskanų maistą.

DSC_0494-001

Pirmą dieną buvau nugrūstas į priplėkusį kambarį, be lango ir gryno oro, su daugybe dulkių ir šaltu vandeniu. Po to persikėliau į kitą, dabar jau turiu langą, tačiau ir toliau prausiuos šaltu vandeniu. Tiesa, jis ne ledinis, gyvent galima, todėl nesuku galvos laukdamas kol pradės bėgti šiltas vanduo. Dušo nėra, kranas man žemiau juosmens, todėl prausimasis vyksta su puslitriniu puoduku. Už tai sužinojau kaip iš tiesų taupiai galima išsimaudyt. Turim tarnaitę, kuri šluoja mūsų kambarius ir atneša maisto. Ji šneka hindi, kartais įterpdama vieną kitą anglišką žodį.

Mokykla mums duoda ir maisto, bet stažuotojai jo beveik nevalgo. Pagrindą sudaro ryžiai su įvairiais padažais. Retai man kas nors čia būna skanu, o kartais ir velniškai aštru, todėl šitą racioną paįvairinam pirktiniu maistu. Maisto šiaip mažoka, nebent būčiau nusiteikęs kiekvieną dieną valgyt po kilogramą ryžių, bet aš ir šiaip nesu didelis jų gerbėjas. Nemažai stažuotojų šioje vietoje ilgai neužsibūna ir persikelia į kokį butą. Taigi rezgam planus kaip ir mums iš čia greičiau išmigruot. Mokyklos požiūris į stažuotojų gyvenimo sąlygas ganėtinai atsainus, bet kadangi čia Indija, niekuo perdaug nesistebiu.

Keliu tenka dalintis ir su keturkojais draugais.

Keliu tenka dalintis ir su keturkojais draugais.

Buvome susitikę su mokyklų tinklo administracija, pasirašėme stažuotės sutartį, papasakojo apie darbą ir panašius reikalus. Tada ilgai skundėsi kokia bloga yra stažuotoja iš Kinijos, net perskaitė kažkokį jos laišką. Kinė savo ruožtu pasakoja, kokia bloga yra administracija. Iš esmės ji daug kur teisi, bet kartais jai trūksta diplomatijos, o be šito nieko čia nepasieksi. Mes stengiamės nuo visų šitų intrigėlių laikytis atokiau.

Stebėjau mokyklos kieme žaidžiančius vaikus, matyt, fizinio lavinimo pamoka buvo. Dvi mergaitės mėto viena kitai krepšinio kamuolį, dvi kažkokį plastikinį žiedą, berniukai sustoję ratu kartu su mokytoju mušinėja kamuolį lyg tinklinį žaisdami. Tik kamuolys futbolo, o ir vaikai su uniformomis, o  ne su sportine apranga. Ant visokių pievelių jaunimas paprastai žaidžia kriketą. Aš kol kas pažiūriu į juos pavydžiai, jaučiu reikės kada prie progos prisitrint pažaist.

Pasirodo už kelių dienų nuo mūsų atvykimo prasideda kažkokia indų šventė, o tai reiškia dešimties dienų atostogas mokykloje. Taigi mokysime jau tik po jų. Viena vertus, norisi greičiau pradėti, kita vertus, už tas atostogas sumokės, todėl labai irgi neliūdim. Mūsų mėnesinė alga sieks 325 dolerius ir tai yra daugiau negu gauna eiliniai tos mokyklos mokytojai. Tik prisaikdino nesakyt jiems.

Pirmieji įspūdžiai iš Indijos

2014-09-23 15.04.30Du vyrai Mumbajaus oro uoste eina susikibę už rankų. Ir ne todėl, kad Indija būtų LGBT friendly, pasirodo dviems vyrams taip išreikšti draugystę šioje šalyje yra visai normalu. Tiek Mumbajaus, tiek Hyderabado oro uostai nuteikia apgaulingai: viskas švaru, tvarkinga, kadangi naktis, dar ir ganėtinai ramu. Vienas autobusas, trys lėktuvai, keletas filmų, vienas žurnalas, daug muzikos ir mažai miego – toks mano kelias į naujus laikinus namus Hyderabade.

Vietinis AIESEC‘ietis nupasakoja kaip nuo oro uosto atvažiuoti iki miesto. Jokių ženklų žyminčių stoteles nėra, vairuotojas tiesiog šūkteli jų pavadinimus, tačiau lietuviškai ausiai jie mažai ką sako. Vis dėlto pasiklausinėjus kažkaip pavyksta išlipti tinkamoje stotelėje. Ten mus pasitinka indas Abhinay su kuriuo pratęsiame kelionę autorikša.

Indijos gatvių chaosas pradžioje pribloškia – viską ką žinojote apie vairavimą, čia galit pamiršti. Gatvėse nėra skiriamųjų linijų, šviesoforų ir perėjų vienetai. Vairuotojai manevruoja vienas tarp kito kaip pamišę. Signalizavimas arba liaudiškai tariant pypsinimas gali reikšti ir priminimą apie save, ir posūkį, ir šiaip neaišku ką. Kelyje daugybė motociklų, mopedų ir kitų dviračių transporto priemonių. Šalmą dėvi gal vienas iš penkių šimtų. Kartais važiuoja tryse ant vieno motocikliuko arba vežasi kartu žmoną su pora vaikų. Viskas europietiškos kultūroms sužalotam žmogui atrodo baisingai nesaugu. O kur dar visur besipainiojantys pėstieji, nes šaligatvių čia retai sutiksi.

2014-09-23 15.03.38

2014-09-23 15.49.54

Hyderabade, anot statistikos, 6,8 mln. gyventojų, nors vietiniai sako, kad gal net 8-10 mln. Niekas tiksliai nežino. Taigi esame mieste, kuris pagal gyventojų skaičių du tris kartus didesnis už Lietuvą. Ir tas jaučiasi: žmonių visur tiršta, skamba mašinų signalai, o oras sausas, dulkėtas ir nešvarus. Vietomis šalia kelio maklinėja ožkos ir karvės arba koks suvargęs šunėkas.

Apšiurusius pastatus keičia lūšnynai: kai kur stūkso vos kelios pašiūrės, kitur šimtai. Neretai važiuojant pro tokias vietas smarkiai dvokia. Vietiniai prispyrus reikalui lekia į pirmus pasitaikiusius krūmus arba neprieina ir iki jų. Bet smarvės klausimu kol kas reikalai visai geri, tikėjausi, kad bus blogiau. Visi į mus spokso, nors nieko čia keista. Lietuvoje lygiai taip pat spokso į juodaodžius. Taigi pažiūrėsim koks pasaulis kitoje barikadų pusėje. Aš tai dar aš, tačiau Aistės blondiniška galva, manau indams išvis keistas reiškinys. Visi juodaplaukiai ir mus čia iš tolo pastebėsi.

DSC_0485 DSC_0486 DSC_0490

Yra ir kita Indija. Apsiginklavusi išmaniaisiais telefonais, auksiniais žiedais ir kostiumais. Antrą dieną apsilankėme didžiuliame prekybos centre, panašiame į mūsiškius akropolius, kuriame renkasi labiau pasiturintys indai. Spokso, aišku, į mus gal tiek pat, kiek ir gatvėje, bet ne taip atvirai. Prie prekybos centro įėjimo lyg oro uoste kiekvieną apieško ir praskanuoja kuprinę. Vėliau nusipirkus maisto, praeinančių paprašoma parodyti čekį. „O kas, jei būčiau išmetęs?“ – klausiu mus lydinčio indo. „Kadangi jūs europiečiai, jus paleistų, bet indas greičiausiai turėtų problemų. Viskas dėl saugumo.“ O šiaip prekybos centras primena namus, nes viskas sukalta pagal vakarietiškus standartus.

Įspūdžių gausybė ir net nežinau kaip viską aprašyti. Gyvenimas čia taip kardinaliai skiriasi nuo mums įprasto, kad kiekvienas kampas įdomus. Kartais šlykštus, kartais erzinantis, kartais baugus, bet turbūt todėl mes čia ir atsigrūdom.

Vasaros klajonių apibendrinimas

Iš trijų vasaros mėnesių šiemet užsienyje praleidaug maždaug du su puse. Išleidau šiokią tokią krūvelę pinigų ir į Indiją išvažiuosiu kišenėje švilpaujant vėjams. O juk galima buvo nusipirkti automobilį, naujausios laidos iPhone ar įsigyti kelionę į kokį Turkijos kurortą ir drybsot prie baseino. Vietoje to aš visą vasarą vargau: pradžioje ėjau 800 kilometrų, po to dirbau už dyką fermoje, galiausiai kopiau į aukščiausią Europos kalną. Ar buvo verta? Žinoma. Turiu krūvą nuotraukų ir prisiminimų, kurie šiuo metu atrodo lyg atsitikę kažką kitam, o ne man.

Nepagražindamas galiu pasakyti, kad tai buvo geriausia iš visų dvidešimt penkių mano gyvenimo vasarų. Sulaukiau palaikymo iš pažįstamų ir nepažįstamų žmonių. Kartais apima keistas jausmas, kai sutinki kokį senai matytą personažą ir jis žino kur keliavau ir ką veikiau. Mano blogas per šiuos keliavimo mėnesius sulaukė maždaug 3 tūkst. apsilankymų. Daugiausiai skaitytojų surinko pasakojimai apie Camino de Santiago. Ir toliau, iš visų senesnių įrašų, jie yra skaitomiausi. Taip įpratau rašyti, o dabar tam turiu labai daug laiko, kad kartas nuo karto prirašau tekstų praktiškai apie bet ką. Sandėliuoju juos kompiuteryje – gal kada nors panaudosiu kažkur.

„Turbūt tokioms kelionėms reikia daug drąsos?“ – klausė ne vienas sutiktas. Galbūt, tačiau kita vertus, aš neturiu ką prarasti. Neturiu nei šeimos, nei įsipareigojimų bankams, nei šuniuko, kurį reiktų šert, „daryti karjerą“ ar kaip kitaip save sprausti į visuomenės sukurtus stalčiukus irgi nenoriu. Aišku, man pasisekė, kad turiu šaunią kelionių partnerę. Svarbiausia žmonės, visa kita – butaforija, kurios atsikratyti galima labai lengvai. Pusantrų metų prašvaisčiau dirbdamas nekenčiamam darbe, tačiau būtent ilgos valandos prie kompiuterio įkvėpė pakeisti kursą nors kuriam laikui. Apie keliones ir nuotykius aš galvoju turbūt didesnę savo sąmoningo gyvenimo dalį, todėl viskas čia labai dėsninga.

Du su puse mėnesio per trumpas laikas kažką suvokti apie gyvenimą. O gal man viskas tiesiog per lėtai ateina į galvą. Vis dar nežinau, ką norėčiau veikti gyvenime, tačiau nebesuku dėl to galvos. Svarbiausia, kad tai ką darai, būtų smagu daryt. Labai linkiu visiems tokiu matu ir vertint viską. Jei kažkokia veikla neteikia malonumo, reikia mesti ir ieškoti kitos. Gyvenimas pernelyg įdomus ir spalvingas, kad aukotume jį uždirbinėdami kitiems milijonus, klausytume siauro mąstymo hipokritų pamokymų ir gyventume ne savo gyvenimus. Kelionės nėra vienintelis būdas įprasminti savo buvimą. Jų gausybė. Kiekvienam savo, tiesiog nepavarkit ieškot.