Category Archives: Camino de Santiago

My travels in 2014

DSC_0601As the year is going to an end, it’s time to sum up what happened to me during those 365 days. In 2014 I reached a breaking point: I understood what I want to do and where I want to be. It didn’t happened in one day – I spent many hours of contemplating whether I should seek for career and be like everybody else or try to live life as I feel that it should be lived – by traveling. Continue reading

Camino de Santiago: naudinga informacija ir patarimai

DSC_0555Mes keliavome Camino Frances maršrutu nuo Saint Jean Pied de Port iki Santiago de Compostela, 2014 m. birželio 3 – liepos 2.

Kaip nuvykti?

Skridome Vilnius – Paryžius (160 Lt./asm.), taip pat nusipirkome vieną registruotą bagažą (88 Lt.) į kurį sukišome abiejų kuprines. Autobusas oro uostas – Paryžius – 17 eurų, Paryžius – Bayonne – 33 eurai, Bayonne – Saint Jean Pied de Port – 2,9 euro. Tai nėra nei pats pigiausias, nei patogiausias variantas, nes nuvykimu pradėjome rūpintis tik paskutinėmis dienomis. Apie grįžimą namo negaliu nieko pasakyti, nes po Camino mes keliavome į Portugaliją.

Patogesnis nuvykimo variantas yra skristi iki Londono, o tada iki Biarritz, taip išvengsite kratymosi autobusu.

Albergai

Albergų kainos svyruoja nuo 5 iki 12 eurų. Dienai albergui ir maistui vidutiniškai išleisdavome nuo 13 iki 20 eurų.

Kuprinė

Kuprinė turėtų neviršyti 50l, didesnė kuprinė – daugiau sveria, o kiekvienas papildomas gramas nėra jūsų draugas. Jeigu kažkas netelpa, miegmaišį galima pritvirtinti išorėje.

Batai ir kojinės

Aš ir dauguma piligrimų keliauja su trekingo batais. Prieš kelionę abejojau dėl šito pasirinkimo, nes vasarą karšta, bet pradėjęs eiti supratau, kad priėmiau teisingą sprendimą. Danga bus įvairi, nuo miško keliukų ir akmenuotų kalnų, kartais lis ar teks eiti pažliugusia žeme ir trekiniai batai jus gelbės visose šitose situacijose. Savaime suprantama, būtų pravartu prieš vykstant su jais gerokai pasivaikščioti Lietuvoje, ypač, jei pirkote kaip tik šitai progai.

Ne mažiau svarbus dalykas yra specialios trekinės kojinės, kurios išstumia drėgmę ir leidžia kojai kvėpuoti. Pavyzdžiui, viena mano kojinių pora kainuoja 50 Lt, bet jos vertos kiekvieno sumokėto lito. Dviejų porų pilnai užtenka. Siekiant išvengti nuospaudų, kai sustosite pailsėti visada nusiimkite batus, pradžius kojinės ir pėda atvės. Turėjau ir sandalus, bet juos naudojau tik vaikščiojimui alberge bei po miestelius. Kai kurie žmonės praeina Camino ir su sandalais, bet trekinius batus turėti yra būtina.

Striukė

Vasara, Ispanija – kam ta striukė? Vis dėlto pasitaikė vėsių rytų ir dienų, todėl tikrai nesigailėjom pasiėmę.

Lietpaltis

Būtinas daiktas. Nors turime ir palapinsiaustes, bet dėl didelio svorio jas palikome namie. Aistė ėjo su paprastu celofaniniu apsiaustu, o aš turėjau šiek tiek storesnės medžiagos lietapaltį, kažkada iš Maximos už 10 Lt pirktą.

Virtuvė

Buvo keletas albergų, kuriuose virtuvėje nebuvo nei puodų, nei įrankių. Jei ruošiatės gamintis maistą, reikėtų tuo pasirūpinti. Mes turėjome porą šaukštų ir šakučių, du mažus dubenėlius iš kurių valgydavome ir turistinį maždaug 0,5 l puodelį, kuriame virėme maistą. Sveria šie dalykai nedaug, bet tikrai pravertė.

Ausų kištukai

Kas nors visada knarks, todėl siūlau iš anksto apsisaugoti nuo naktinių simfonijų,

Rankšluostis

Bobutės frotinių rankšluosčių kolekciją galit pamiršti. Jums reikia sintetinio rankšluosčio, kuris užima itin mažai vietos ir greitai išdžiūsta. Tokių galite rasti kalnų ir turizmo prekių parduotuvėse.

Higiena

Nesineškite didelių šampūno, dušo želė ar kitų priemonių buteliukų. Tai bus tik papildomas svoris, o bet kuriame mieste bus galima šitų dalykų nusipirkti.

Rūbai

Ėjimui rekomenduoju sintetinius marškinėlius, kurie greitai džiūsta ir išgarina prakaitą. Medvilnė šiuo atveju nėra jūsų draugas. Turėkite kitus drabužius, kuriuos galėsite persirengti atėję į albergą. Labai geras dalykas yra kelnės su nusegamomis klešnėmis. Taip turėsite ir kelnes, ir šortus viename.

Vaistinėlė

Pasiimkite tepalų nuo raumenų ir sąnarių skausmų, elastinio binto, vaistų nuo skausmo ir pan.

Pleistrai

Paprasti pleistrai sudrėkus kojai nukrenta, todėl pasiimkite iš Lietuvos geresnių, pavydžiui Compeed. Ispanijoje jie kainuoja kelis kartus daugiau. Aišku, jums gali pasisekti kaip man ir išvis tokių daiktų neprireiks. Beje, pasiimkite adatą ir siūlą, tai visai efetyvus būdas susidoroti su atsiradusiomis nuospaudomis.

Mp3

Pasiimkite mėgstamos muzikos ar kokią audio knygą, nes bus nuobodžių atkarpų, kur norėsis tiesiog greičiau prastumti laiką.

Žibintuvėlis arba ciklopas

Jei būsite iš tų, kurie keliasi anksčiau – pravers koks nors šviesos šaltinis. Daugumą rytų teks dėtis daiktus tamsoje, todėl šviesa reikalinga.

Miegmaišis

Reikia pasiimti. Kai kuriuose alberguose būna anktklodžių, bet tikrai ne visuose.

Kilimėlis

Mums jis pravertė, nes nemažai suolų Ispanijoje betoniniai ir ant jų šalta sėdėti. Taip pat praverčia, kai nori pailsėti, o aplink nėra tinkamos vietos. Bet tai iš esmės nėra reikalingas daiktas ir daugiau jo niekur kitur nepanaudosite.

Palapinė

Imkite tik, jei esate tikri, jog joje miegosite. Jei imti, tik su mintimi, kad galbūt prireiks, tuomet tikrai neverta. Nors keletą žmonių ir sutikau su palapinėmis, bet didžioji dalis jų neturi. Už kelis eurus alberge ne tik gausite lovą ir dušą, bet ir galimybę susitikti su daugybe žmonių, todėl taupyti šioje vietoje turbūt nelabai verta.

Camino guidebook

Rekomenduoju šią knygelę nusipirkti iš anksto internetu, nes po to vietoje daug kainuoja, o ir ne visur būna. Mes praėjome Camino be guido, bet jis tikrai naudingas, nes aprašomi maršrutai, albergai, miesteliai ir pan. O kartais, kai nesi tikras ar teisingai pasukai, ten visada galima pasitikrinti. Taip pat yra appsai išmaniesiems telefonams, todėl verta pasvarstyti gal vietoj knygos tiesiog įsigyti programėlę.

Lazdos

Aš praėjau be lazdų, o Aistė jas nusipirko antrą kelionės dieną. Tiktai rekomenduoju pasiimti, ypač pravers kopiant ir leidžiantis nuo kalnų. Jei neapsisprendžiate ar reikia, visada galėsite nusipirkti kelyje. Kainos ne kosminės, kokybė irgi, bet mėnesį atlaikys.

Ispanų žodynėlis

Galima pasiimti knygutę arba parsisiųsti programėlę. Ispanijoje daug kas nekalba angliškai, todėl žinoti bent jau pagrindines frazes būtų visai pravartu.

Maistas

Maistą dažniausiai pirkome prekybos centruose ir gaminomės patys. Tačiau ne visi albergai turi virtuves, o kai kuriuose miesteliuose nėra parduotuvių, todėl tenka valgyti arba „sausą davinį“ arba eiti į restoraną. Piligrimo meniu kainos 8-12 eurų. Taip pat visi restoranai už kelis eurus siūlo pusryčius.

Camino de Santiago. Trisdešimtoji diena: finišuojam ir keliaujam į pasaulio kraštą.

Paskutinius kilometrus iki Santiago de Compostela skriete nuskriejam: kai tikslas taip arti, ilsėtis nebesinori, o kojos pačios neša į priekį. Tikėjomės, kad atėjus bus koks nors ženklas, atžyma, kad „štai jau viskas“, bet nieko. Stovi katedra, šalia didžiulė aikštė ir tai tampa pabaigos tašku.

Šiek tiek paklaidžiojame senamiesčio gatvelėmis kol randame piligrimų centrą. Sąžiningai žymėję visą kelią, pabaigoje ispanai ryškiai atsipalaidavo. Piligrimų centre nusidriekusi keliasdešimties žmonių eilė, pusvalandį palaukę gauname sertikatus, patvirtinančius, kad nupuškavome savo 800 km. Compostela neatrodo kažkuo ypatingas ar įdomus miestas, todėl jame nepasiliekame.

DSC_0590

Dalis piligrimų kojų džiaugsmą pratęsia dar 88 kilometrais iki Finisterre, vadinamojo pasaulio krašto. Kadangi mus spaudžia laikas, iki ten vykstame autobusu. Bilietas į abi puses 23,6 euro. Pro langą praskrieja įspūdingi peizažai: kalnai, vandenynas, įlankos, paplūdimiai, nedideli miesteliai. Kelias vingiuotas, todėl pora moterų patuština savo skrandžio turinį.

Vos išlipus iš autobuso Finisterrioj, apspinta nakvynės siūlytojai. Vienas iš jų palydi iki savo albergo, už 25 eurus gauname atskirą kambarį su dušu ir kitais jau pasiilgtais patogumais. Atsišviežinę keliaujame ieškoti pasaulio krašto. Nuo Finisterre iki jo apie 3 kilometrai, tačiau be kuprinių tai vienas juokas.

DSC_0605 DSC_0639

Pasaulio kraštas yra didžiulis, akmenuotas kyšulys su švyturiu. Įsitaisius ant krašto matosi beribis vandenynas ir apačioje į uolas dūžtančios bangos. Atsikemšame kas pergalės vyno, o kas nealkoholinio alaus. Pasak legendų, pasiekę pasaulio kraštą senovės vaikščiotojai sudegindavo savo drabužius. Matosi, kad ir šiais laikais tokių bandymų būna. O tie, kurie nedegina, šiaip palieka kokį nors savo daiktą. Čia galima pamatyti besivoliojant visai apynaujų trekingo batų, rūbų, miegmaišių ir kitų dalykų.

DSC_0645

DSC_0651 DSC_0654 DSC_0656

Kita kyšulio pusė labiau civilizuota: ganosi ožkos, tolumoje matosi namų ir kalnų įrėminta įlanka. Visi kas kada nors eisite Camino de Santiago, būtinai užsukite į Finisterre. Tai buvo turbūt geriausiai išleisti mano 23 eurai. Norėtųsi čia pasilikti dar kelioms dienoms, bet priešaky laukia nauji nuotykiai.

Ar verta eiti Camino de Santiago? Neabejotinai, taip. Nors daugybė asfalto ir įkyri piligriminė komercija užknisa, bet tai tėra mažos detalės. Sutikti žmonės, pamatytos vietos, galimybė mėnesiui išplėšti save iš kasdienybės yra neįkainojami dalykai. Nuėjus tuos 800 kilometrų neatsivers kažkokios čakros, bet tai galbūt primins kiek pasaulyje yra įdomių dalykų, kuriuos galėtume semti pilnomis saujomis. Visi stabdžiai mūsų galvoje, o prieš akis atviras kelias.

DSC_0677

Piligrimų pasai

Piligrimų pasai

 

Camino de Santiago. Dvidešimt devintoji diena: į pirtelę.

Šiandien keliamės turbūt vėliausiai per visą mėnesį – 7 val. Laukia tik 20 kilometrų, todėl nėra prasmės būti ankstyvais paukščiais, nes dauguma albergų atsidaro tik nuo 13 val. Oras toliau apniukęs, o vėliau prapliumpa ir lietus. Fotoaparatas ilsisi pamirštas, nes jau atbukome nuo vaizdų, o apsiniaukęs dangus irgi nelabai skatina jį išsitraukti.

DSC_0572

Camino užplūdo 16-20 metų jaunimėlio gvardija, kurie vaikšto būriais, kelia daug triukšmo ir tampo mano jautrius nervus. Kita vertus, prisiminus kaip aš tokio amžiaus elgiaus, tai niekuo ypatingu jie neišsiskiria. Šiandien daug kam dedam per šoną, norisi nuo visų atsiplėšti ir eiti vieniems, nes pradedi jaustis lyg kokioj turistinėj kelionėj. Neveltui ant kažkokios patiltės buvo užpaišyta „Buen turismo“.

6 eurai– tiek jungtiniam lietuvių, švedų ir vokiečių ketvertui kainuoja pusvalandį pasišildyti senus kaulus albergo pirtyje. Po tokios darganotos dienos, tai yra būtent ko reikia.

Vietinis draugelis.

Vietinis draugelis.

Rytoj paskutinė diena. Viena vertus, jau norisi pagaliau pasiekti tikslą, kita vertus, nesinori išlipti iš šito muilo burbulo, kuriame praleidome tiek laiko. Už poros dienų kelsimės į Portugaliją, kurioje savanoriausime ekologiškame ūkyje. Bandome priversti vos besivelkantį internetą parodyti kaip iki ten nusigabent. Vienam nuotykiui pasibaigus – prasidės kiti.

Camino de Santiago. Dvidešimt aštuntoji diena: pagodojimai apie sertifikatus ir virtuves.

Miguelis vakar papasakojo apie Camino de Santiago sertifikatus. Atėjus į Santiago de Compostelą, reikės nueiti į piligrimų centrą, kur išduos piligrimystę patvirtinantį įrodymą. Jei pasakysi, kad ėjai dėl religinių motyvų – gausi gražų sertifikatą ant kokybiško popieriaus, o jei, kad ne dėl religinių – paprastą, atšviestą lapą. Tai štai koks lygiavos principas.

Vakarykščiai nauji pažįstami sakė, kad meluos esą yra religingi, kad gautų gražų sertifikatą. Pasidarė aišku, iš kur atsiranda statistika, kad esą tik 6 procentai einančių yra nereligingi. Kelyje sutikom daug žmonių ir sakyčiau, kad bent pusei jų religija nevaidina gyvenime jokio vaidmens. Man tie sertifikatai išvis atrodo nesąmonė, prieš pradėdamas Camino net nežinojau, kad tokius apskritai dalina.

Prekyvietė vidury miško be pardavėjų.

Prekyvietė vidury miško be pardavėjų.

Galicijos regionas yra visiška priešingybė tai Ispanijai, kurią pažinome per pirmasias tris savaites: nuolatos apsiniaukę, kartais palyja, medžiai apaugę įvairiausiais vijokliais, o akmenys žaliom samanom. Dėl prasto oro lėčiau džiūsta rūbai ir tenka juos nešiotis ant kuprinės, kad bent kiek pradžiūtų.

Galicija atnešė dar vieną blogybę: prastus albergus, be interneto ir be indų virtuvėje. Na, ok, kad nėra interneto jokia čia keistenybė, bet įrengti virtuvę, kurioje nėra indų – mažų mažiausiai keista. Piligrimai su savimi nesinešioja nei puodų, nei keptuvių, nei pjaustymo lentelių. Mus gelbėja maždaug pusės litro turistinis puodelis, kuriame mažais kiekiais, bet vis dėlto galime šildytis maistą. Taip pat turime šaukštų, šakučių ir porą indukų.

Mums liko jau tik 40 kilometrų, galėtume nors ir per dieną finišą pasiekti. Vis dėlto nėra tikslo skubėti, todėl skirsim tam dvi dienas.

DSC_0566

Camino de Santiago. Dvidešimt septintoji diena: vyno fiesta vidury niekur.

Rytą Aistė pradeda dviejų kilometrų pasportavimu atgal iki albergo, nes pamiršo savo batus. Maršrutas šiandien vėl driekiasi per įvairius miškelius ir keletą kaimelių. Dauguma tų kaimų nelabai išvaizdūs, daug apgriuvusių ir negyvenamų namų, gatvės tuščios, o gyventojai vyresnio amžiaus.

DSC_0559

Apsistojame alberge, kuris stovi vidury niekur, aplink nėra nei parduotuvės, nei kur pavalgyti. Artimiausias restoranas už gero kilometro. Viskas čia veikia taip: pasakai alberge, dirbančiai moterėlei, kad ketini pietauti, tada ji paskambina į tą restoraną ir tavęs atvažiuoja pasiimti minivenas, o pavalgius parveža namo. Tokiu būdu šešetas iš alkio mirštančių personažų teleportuojasi į valgymo vietą. Po beveik mėnesio pertraukos važiavome automobiliu ir  buvo itin keista, per gretai vaizdas keitėsi.

Suvalgome po porciją Galicijos sriubos ir šernienos. Kompaniją mums palaiko vokietis Manfredas, australas Ian, ispanas Miguel ir amerikietis Joey. Tobulėju, atsiminiau net keturis vardus iš karto. Ian, Miguel ir Joey susipažino Katare ir Camino keliauja kartu. Tiesa, jie eina tik paskutinius šimtą keturiasdešimt kilometrų. Australas šiuo metu gyvena Londone, amerikietis Kinijoj ir Katare, ispanas visur po truputį.

DSC_0561

Viena mūsų alberge apsistojusi mergina nukeliavo iki Santiago de Compostelos pėsčiomis iš Belgijos ir dabar keliauja atgal. Taigi ji Camino praeis dar sykį, tik iš kito galo. Net gėda lygintis su savo varganais 800 kilometrų.

Į vakarą prasideda nesaikingo vyno vartojimo vakarėlis, nueinam miegot vėliau negu įprastai, o aš pirmąsyk neparašau į blogą. Ir ne, aš nepradėjau gerti, tiesiog žmonės man patinka labiau, negu skrebenimas klaviatūra.

Camino de Santiago. Dvidešimt šeštoji diena: viena koja lietuje.

Tik praėjus Sarrią, miške pamatome šokoladu, vaisiais, gėrimais ir kitomis gėrybėmis nukrautą kampelį. Šalia užrašas: “paaukokite pinigų mūsų kelionei atgal į Estiją”. Šalia po tento gabalu miega užrašo autoriai. Senas pinigų tręšimo triukas – imk ką nors iš manes mainais į pinigus. Taip ir norėtųsi pasakyti, taigi susikrauni visą savo maistą, iškeli nykštį ir už kelių dienų tu jau Estijoj. Ar taupai pinigus pirmos klasės bilietui lėktuvu?

DSC_0550 DSC_0555

Dar už poros kilometrų mus sustabdo pora, esą kurčių, moterų, kurios pakiša po nosim kažkokį lapą ir prašo paaukoti. Per pastarasias dienas tai jau antras kartas. Apie tokius aukų rinkėjus jau anksčiau skaičiau Camino forume, tai tėra apgavikai, siekiantys išvilioti patiklių žmonių pinigus. Gan keistai atrodo ir “aukų rinkėjų” pasirinktos darbo vietos: miško vidurys, kur aplink nė gyvos dvasios.

Visą šį mėnesį mums itin sekėsi išvengti lietaus, vienintelis kartas, kai šiek tiek daugiau  palijo buvo dar antrąją kelionės dieną. Šiandien lietus pylė kaip iš kibiro, kartais kaip iš laistytuvo, o kartais kaip iš abiejų. Apsirengėm lietpalčius, uždengėm kuprines ir anokia čia problema. Tiesa, peršlapo kelnių apačia, bet nustojus lyti jos greitai išdžiuvo. Pasitaikė keletas piligrimų su skėčiais, turėjo būti šlapia.

Susiglaudus šilčiau:)

Susiglaudus šilčiau:)

Jau antra diena klibinkščiuoju kaip Ilgasis Džonas Silveris “Lobių saloj”, nes skauda koją. Tiksliau labai keistą vietą tarp pėdos ir blauzdikaulio priekinės dalies. Tačiau nei vakar, nei šiandien tai nesutrugdė nueiti po 30 kilometrų. Per lengvai aš čia išsukau dvidešimt penkias dienas skriedamas su vėjeliu, reikia, kad ir man ką nors pagaliau paskaudėtų. Mama, nesirūpink, nieko čia rimto.

Šiek tiek panaršęs sužinojau, kad blogų aprašančių įspūdžius einant Camino de Santiago yra ne vienas ir ne du. Įdomu, kokias čia grafomaniškas intencijas sužadina šitas kelias? Ar žmonės jaučiasi kažką ypatingo nuveikę, nuėję tuos 800 kilometrų? Aš tai nesijaučiu,o rašau nes turiu žuvies pajėgumų atmintį ir egocentrišką dėmesio troškimą. Paprasčiau nebūna!