Category Archives: WWOOF Portugal

My travels in 2014

DSC_0601As the year is going to an end, it’s time to sum up what happened to me during those 365 days. In 2014 I reached a breaking point: I understood what I want to do and where I want to be. It didn’t happened in one day – I spent many hours of contemplating whether I should seek for career and be like everybody else or try to live life as I feel that it should be lived – by traveling. Continue reading

Paskutinės dienos Lisabonoje: nuo akvariumo su rykliais iki pasaulio krašto

Sekmadienį pasiekiame paskutinį savo nakvynės tašką Lisabonoje. Mus priglaudžia portugalė Ines, prieš keletą metų atlikusi stažuotę vienoje Vilniaus mokyklų.

Kita dieną keliaujame į Lisabonos oceanariumą. Didžiuliuose akvariumuose plaukioja rykliai, medūzos, barakudos ir kiti vandenyno gyviai, kuriuos galima apžiūrėti iš labai arti. Mus eilinį kartą aplanko sėkmė ir fotoaparato baterija išsikrauna vos ten įėjus. Kaina  – 16 eurų, šiek tiek kandžiojasi, ir galbūt tikėjomės šiek tiek daugiau, bet nepaisant to buvo visai įdomu. Oceanariumas yra moderniojoje Lisabonos dalyje, kurioje stūkso daugybė stiklinių pastatų, prekybos centrų ir panašiai. Po kelių dienų praleistų senamiestyje – visai įdomus kontrastas.

DSC_0003

Sintra – nedidelis miestelis, garsėjantis savo pilių ir rūmų kompleksų, išsidėsčiusiu ganėtinai kalvotoje vietovėje. Suvaikštome iki bene garsiausio – Pena national palace. Peną supa didžiulis, ganėtinai laukinis parkas, platesni ir siauresni takeliai vinguriuoja į kalno viršų, nuo kurio atsiveria  tiek pilies, tiek miesto panorama. Sintroje tų palace septyni ar aštuoni, todėl kojomis fiziškai jų tikrai neįmanoma apeiti. Kainos svyruoja maždaug nuo 6 iki 16 eurų, todėl norint apžiūrėti visus teks išleisti nemažai pinigų. Lankytinų objektų kainos tiek Lisabonoje, tiek aplink nėra pačios mažiausios.

DSC_0046

Vakare pasivaikštome po naktinį miestą. Ir kaip bebūtų paradoksalu, po tą dalį, kurią jau išvaikščiojau su couchsurferiais prieš keliais dienas.  Vis gi miestas naktį, ir dieną atrodo visiškai kitaip, todėl man vienodai įdomu.

Kitą dieną, praleidžiame maklinėdami po centrą. Nesinori niekur važiuoti, nes jau truputį pavargom nuo įspūdžių. Centre policija rengia reidą, vieną po kito krato žolės ir hašišo pardavėjus. Vienas ganėtinai įkyriai siūlo mums pirkti hašišo vos dvidešimt metrų nuo policijos ekipažo ir tokia drąsa nepasiteisina: už kelių akimirkų jį supakuoja pareigūnai. Kas iš to, į jo vietą stos kitas. Visi vietiniai žino, koks chaosas dedasi šitoje miesto dalyje ir tuo ne itin džiaugiasi.

Per couchsurfingą susipažįstu su Simonu, kuris organizuoja pasivažinėjimus dviračiu. Dviračius jis paskolina, važiuojant papasakoja šiek tiek apie miestą, o pabaigoje duoda dėžutę į kurią gali paaukoti jam pinigų. Sako taupo kelionei į Kolumbiją. Kartu su juo, rusu Antonu ir angle Greta pasivažinėjame apie tris valandas. Praleidus Lisabonoje jau savaitę, vis geriau pažįstu miestą, o po pasivažinėjimo  – išvis galėčiau gidu dirbti.

Vakaras užsibaigia pas Ines draugus. Jaučiamės su Aiste kaip Guliveriai liliputų šaly: visi čia mums iki peties. Pabuvus Portugalijoje pasidaro labai logiška, kodėl pas mus tiek daug krepšininkų, o pas juos krepšinis išvis nepopuliarus. Eilinį kartą vakarieniaujame dvyliktą nakties. Portugalai paprastai pradeda vakarieniauti apie 21 – 21.30, tačiau Ines vėlai grįžta iš darbo, todėl mūsų vakarienės būna apie vidurnaktį.

Paskutinę dieną paragaujame tradicinės portugališkos žuvies ir aštuonkojo bei aplankome vakariausią Europos tašką. Štai kur tikrasis pasaulio kraštas! Vakarop skrydis į Kijevą, o iš ten į Vilnių ir labai nenoriai tenka grįžti į realybę. Tiesa, tik porai savaičių. Šitie du mėnesiai buvo stebuklingi, įspūdžių galvoje tiek, kad nemoku jų surašyti. Ar galėčiau dabar vėl eiti į darbą ir laukti metus laiko iki kitų kelionių? Ne! Aš noriu keliauti dabar, nes kol kas rodos tai vienintelė prasminga veikla šitam gražiam rutuly ant kurio gyvenam.

DSC_0120 DSC_0153

Baigiam savanoriauti – laikas turistauti

Ketinau parašyti kokią nors baigiamąją remarką apie savanorystę ekologiškame ūkyje, bet po to pagalvojau kam to reikia. Baigiasi dar vienas kelionės etapas, kurį apvainikuosime nosies kyštelėjimu į civilizaciją.

Net keletas portugalų rekomendavo aplankyti Evorą, nedidelį, 57 tūkst. gyventojų turintį miestą, įsikūrusį maždaug 40 kilometrų nuo mūsų fermos. Miesto centrą, o kartu ir turistavimo ribas, įrėmina akmeninė gynybinė siena. Evora visai jaukus miestukas, yra gražių pastatų, fontanų ir panašiai, bet po portugalų liaupsių tikėjomės kažko daugiau. Tiesa, čia yra vienas visai įdomus objektas – koplyčia iš žmonių kaulų. Ji nėra didelė, bet įspūdį palieka.

DSC_0883 DSC_0929

Praleidę porą dienų Evoroje, keliamės į sostinę. Lisabona turi tiek pat gyventojų, kiek ir Vilnius, tačiau darbo dienomis įskaičiavus turistus ir visus čia dirbančius, žmonių skaičius išauga iki 2 mln. Turistų čia begalybė. Kartais susidaro vaizdas, kad vietinių čia beveik nėra, vien tik žmonės su žemėlapiais ir fotoaparatais.

Gatvėje neaiškaus plauko tipeliai nesivarždydami siūlo pirkti hašišo ir marihuanos. Nuolatos lenda vandens, akinių nuo saulės ir kitokio šlamštelio pardavėjai. Pilna išmaldos prašytojų. Dauguma jų vaikšto nuo žmogaus prie žmogaus, nesilaiko priimtino atstumo ir, kai pasakai ne – dar kelis kartus perklausia, ar tikrai ne. Kai kuriose vietose per kelias minutes prieina tiek daug tų siūlytojų ir prašytojų, kad norisi visus išsiųsti į visas keturias puses.

DSC_0938 DSC_0962

Per keturias naktis pakeičiam keturias gyvenamasias vietas: pirmąją praleidžiame hostelyje, antrąją – pas lietuvaitę Miglę, trečiąją – kitam hostelyje, ketvirtą – pas portugalą Joao. Couchsurfingas Lisabonoje mums nesėkmingas, abi nakvynes pas žmones susiveikiam per pažįstamus.

Tiesa, per Couchsurfingą susipažinau su portugalu Ricardo. Kartu su juo ir dar vienu couchsurferiu iš Malaizijos pasivaikštome po ne tokius turistinius taškus. Ricardo papasakoja daug įdomių dalykų apie Lisaboną ir jos istoriją. Pavyzdžiui, kad žymusis „Monument to the discoveries“, kurį taip mėgsta turistai, vietinių gyventojų nėra labai mėgstamas, nes jo pastatymą inicijavo fašistinių pažiūrų diktatorius Salazaras.

Lisabonoje praleisime iš viso net devynias dienas. Dar nesu jokiam užsienio mieste praleidęs tiek daug laiko. Ir kol kas čia visai smagu.

Portugališkas gatvės plytelių menas

Portugališkas gatvės plytelių menas

DSC_0981

Fermoje gyventi gera

“Aš visada toks būsiu“, – tvirtina aštuoniolikmetis metalistas Rafaelis. „Būk, būk“, – sakau. Aštuoniolikos aš irgi galvojau, kad niekada nesikirpsiu plaukų ir būsiu metal forever. Tačiau laikas eina ir viskas ima atrodyti visai kitaip. O kol kas Rafaelis sėdi su ausinėmis, klauso metalo ir ore pjausto įsivaizduojama gitara.

Kartu su bendraklasiu Hugo, fermoje jie atlieka praktiką. Hugo metalo neklauso, tačiau jis yra visų pagyvenusių fermos moterų džiaugsmas, nes pastoviai skaldo bajerius portugalų kalba, o šioms jie labai patinka. Kadangi mes portugališkai nesuprantam – sėdim ir klapsim akim.

Pamaitinau liaudį.

Pamaitinau liaudį.

Niekaip nesibaigia nelemtų vynuogių raišiojimas. Darbas nėra labai sunkus: reikia nukirpti nereikalingas šakas, tada įkalti pagalį ir prie jo pririšti vynuogę. Laikas prabėga visai greitai, bet dienos pabaigoje pradedi jaustis kaip virtas vėžys.

Gustavo bene geriausiai iš visų fermos darbuotojų šneka angliškai. Jis yra baigęs žemės ūkio studijas, darbavęsis ūkiuose ne tik Portugalijoje, bet ir Australijoje. Kartu keliaujame pažiūrėt kaip gyvena avys ir prikrauname pilnas ėdžias šieno. Keletui avių kojose atsirado kažkokia infekcija, todėl atitveriame jas nuo likusios bandos, kad neužkrėstų kitų. Pagauti avį nėra pats lengviausias reikalas, nes jos bėgioja pakankamai greitai. Gaudymui naudojame ilgą kartį su kabliu ant galo, kuriuo pačiumpame bėgančią avį už kojos, tada imam ją už kaklo ir nuvairuojam į naują aptvarą.

Naujas gyventojas

Naujas gyventojas

Savaitės viduryje atvežė didžiulį sunkvežimį šiaudų. Dėl savo gabaritų jis negalėjo privažiuoti ten, kur juos reikia sukrauti, todėl teko šiaudus perkrauti į fermos traktorių ir iškrauti kitoje vietoje. Šiaudai sufasuoti keturkampiais gabalais, svoris pats pats pakelti vienam. Bet į pabaigą tie gabalai vis sunkėjo, o rankos nuo šiaudų susibraižė iki alkūnių. Tačiau tokie darbai man vistiek patinka labiau negu vynuogių lauke.

Hugo ir Rafaelis išvyksta namo, todėl kraustausi iš antro lovos aukšto į pirmą. Liekam kambaryje dviese su prancūzu Yve. Mano kambario pusė atrodo visai tvarkingai, nes nelabai daiktų turiu, o prancūzas panašu, kad pusę spintos atsitempė į Portugaliją. Ir visa ta pusė guli išversta prie ir po jo lova. Taip ir gyvenam.

Kugelio vakaras

Kugelio vakaras

Tomis pačiomis kelnėmis – ir į darbą, ir į barą

Karts nuo karto išgirstame apie prastą ir lietingą orą Lietuvoje. Čia blogo oro beveik nebūna, temperatūra svyruoja tarp 30-37 laipsnių. Toks karštis gal tiktų tingioms atostogoms, besivartant prie vandens, bet nelabai tinka darbui lauke. Ryte dar būna šiek tiek vėsiau, bet po to prasideda pirtis. Neretai mes visą dieną praleidžiame po saule ir nors iš karščio nemirštam, bet entuziazmas kartais jau nukeliauja į antrą planą.

Žinoma, gal reikėjo atsižvelgti į tai, kad vasarą Portugalijoje tikrai šilta ir pasirinkti kitą šalį, bet dėl patogios lokacijos kitaip neišėjo. Darbų paskirstymas kartais irgi būna nelabai logiškas: pirmąją dienos pusę, kai dar kažkiek vėsiau, praleidi dirbdamas patalpoje, o po pietų, kai kepina kaip reikiant – keliauji į vynuogių laukus.

2014-07-11 17.07.17 (1)

Dauguma darbuotojų visiškai nekalba angliškai,  o tai atima galimybę suteikti daugiau prasmės savo darbui ir sužinoti plačiau apie gyvūnų ir augalų priežiūrą. Savanoriai irgi sunkiai rezga sakinius anglų kalba, todėl palaikyti normalesnį pokalbį galima vos su keliais žmonėmis.  Iš tų kas rezga, viena jau išvažiavo namo, o kitas ruošiasi – taigi kalbėjimo dar sumažės.

Aistelei trūksta saldainių. Artimiausia parduotuvė už poros kilometrų ir eiti kojomis ten visai nesinori. Nors savotiškai tai ir gerai, nes neišleidžiame nė cento ir apsaugome skrandžius nuo junk foodo vilionių. Kartais kas nors paveža iki miestelio, bet labai tais pasivažinėjimais nepiktnaudžiaujam.

DSC_0799 DSC_0824

Fermos aprašyme WWOOF Portugal svetainėje buvo skelbiama, kad savanoriai galės naudotis vienu iš kelių dviračių. Realybė, deja, skiriasi nuo aprašymo: čia esantys dviračiai yra visiška šlamšto krūva, kiaurom padangom, be stabdžių, bėgių ar dar kitaip sulaužyti. Važiavimas su jais neįmanomas ir jie tiesiog rūdija suversti į kampą.

Taip pat buvo rašoma, kad reikia turėti darbinius batus, drabužius ir pirštines. Jei būtume važiave į Portugaliją iš Lietuvos, be abejo šitais dalykais būtume pasirūpinę. Kadangi prieš tai ėjome Camino de Santiago, nesinorėjo jokio papildomo svorio į kuprinę, todėl darbinių drabužių neturim. Dirbam su tais pačiais batais ir rūbais, kuriais praėjome Ispaniją. Turiu tik vienas kelnes, todėl prieš savaitgalį jas tenka išsiskalbti, kad būtų su kuo nueit į vietinio kaimo barą. Pirštines šiaip ne taip gavau fermoje, nors dauguma savanorių dirba be jų. Kartais susidaro įspūdis, kad turi džiaugtis ir būti dėkingas už galimybę čia 8 valandas dirbti.

Savaitgalį po ilgesnio laiko pramankštinome kojas ir nuėjome keletą kilometrų iki tokios atšiaurios, akmenuotos upės. Vanduo šaltas, daugybė akmenų – pasiplaukiojimui nelabai tinka, bet pasikarstyt tais akmenimis pat tas. Driežai, didžiuliai kaktusai, savanas primenantys peizažai – viskas įdomu, pasimiršta prakaitas, purvas, bjaurus Rafaelio žadintuvo garsas, tingūs rytai ir vakarai. Laikas reliatyvus kaip niekad.

Ryžiai

Ryžiai

 

Pažintis su kiaulėmis ir kalakutais

Darbas su augalais nėra pati įdomiausia buvimo fermoje dalis. Dauguma savanorių nori dirbti su gyvūnais, tačiau su jais nėra tiek darbo, kad užtektų visiems. Teko jau ir pomidorus paskinti, ir vynuoges paraišioti, ir džiovintus jų lapus perrinkinėti.

Darbų į vyriškus ir moteriškus čia nelabai kas skirsto: su Aiste dirbame visiškai tą patį. Todėl ji jau spėjo pamojuoti kastuvu ir patampyti maišus.

2014-07-09 10.32.06

Tęsiame pažintį su fermos fauna, šįsyk šėrėme kalakutus. Čia jie suskirstyti į tris amžiaus grupes: visai maži, kurie dar šildomi su lempa, šiek tiek paūgėję ir jau visai paaugliai. Pasidarėme tokį kalakutišką mišinį ir pamaitinome šimtus, o gal ir tūkstančius šių paukščių. Kalakutų žmogus yra Miguelis, jis yra vienas iš nedaugelio fermos darbuotojų mokančių angliškai.

2014-07-08 16.05.41 DSC_0747

Kitą dieną eilė atėjo kiaulėms. Ūkyje yra vienas didelis aptvaras su mažais paršeliais, kurie vos priartėjus prie jo puola sveikintis lipdami vienas kitam per galvas. Netoliese gyvena kiaulės mamos su vaikais, pas jas truputį mažiau šurmulio. Kiaulės čia ne baltos kaip Lietuvoje, o juodos spalvos. Užpildome lovius maistu, šios kriuksi iš pasitenkinimo ir lapsi ausimis.

Po trijų darbo dienų mano rūbai visiškai dulkėti ir murzini bei kvepia kalakutais. Kažkodėl būti murzinam labai smagu. Matyt, po daugybės metų praleistų steriliose auditorijose ar biuruose, pasiilgau tikro darbo, nuovargio ir smirdėjimo džiaugsmo. Aišku, po kurio laiko tikriausiai toks gyvenimas atsibostų, kaip ir viskas atsibosta. Tačiau kol neatsibodo – mėgaujuosi senai pamirštais fizinio darbo teikiamais malonumais.

Kaip aš segiau karvėms į ausis numeriukus

Kaip atrodo mūsų diena fermoje? Keliamės apie 7, 8 ryto jau pradedame dirbti. Pietūs – 12 val. Vieną pusdienį per savaitę arba visą dieną per dvi savaites galima pasiimti laisvą. Taigi gauname 36 darbo valandas po portugališka saule.

Paprastai dalis darbo dienos praeina dirbant su gyvūnais, o kita dalis su augalais. Pirmąją dieną važiavome į kitą, už maždaug 70 kilometrų esančią fermą. Ten reikėjo laukuose pagauti ir parsivežti į mūsų ūkį 8 karves. Gaudymas vyksta taip: išsirikiuojame keturiese viena eile ir rėkaudami einame link karvių bandos. Karvės traukiasi, už tam tikros ribos yra vartai, kuriuos joms iš paskos uždarome. Po to dar vieni ir dar vieni. Galiausiai karvės atsiduria nedideliame aptvare, iš kurio varome jas į siaurą tunelį, o po to į sunkvežimį. Atrodo paprasta, kai rašau, bet užtrukome gerą pusdienį kol sugaudėme raguotasias drauges.

2014-07-07 15.04.39

Taip pat žymėjome veršiukus, įverdami jiems į ausis numerį. Taigi pirmąkart gyvenime pervėrinėjau kitam gyvūnui ausis. Veršiai spurda, bando ištrūkt, bet tik cvakt su tokiom replėm ir kabo auskaras. Atrodo turėtų ten būti stora oda, bet labai lengvai persiduria.

Sunkvežimyje važiavome su fermos savininku Alfredo. Šis pasakojo, kad yra buvęs kažkokioje konferencijoje Lietuvoje ir šiek tiek paturistavęs po Vilnių ir Trakus. Be to gauname paskaitų apie karves, žemės ūkį ir gamtos bei žmogaus santykį. Savotiška agro filosofija.

Po darbo keliaujame prie ežero ir tai tampa mūsų kasdieniniu ritualu. Savaitės eigoje oras vis šyla ir turėtų pasiekti apie 36 laipsnius.

DSC_0741