Category Archives: Žygiai

Kernavė ir Neries regioninis parkas dviračiu – pirmas 100 km.

Neries_regioninis_parkasPraėjus savaitei vėl užlipom ant dviračių ilgesniam pasivažinėjimui. Šį sykį važiavome keturiese: jungtinis lietuvių ir ukrainiečių sambūris aplankė Kernavę ir Neries regioninį parką.

Kelias iki Kernavės yra eilinis plentas, pilkas ir neįdomus, tačiau mašinų nedaug, vėjas nedidelis, todėl 42 kilometrai praskrieja gan greitai. Prisėdę prie kažkurio piliakalnio pavalgom ir maunam link Neries regioninio parko. Kernavė – n kartų aplankytas check pointas, todėl ilgiau neužsibūnam.

Neries regioninis parkas susideda iš keleto pažintinių takų ir tai nėra mano pirma pažintis su jais. Mūsų tikslas apvažiuoti dviračiais Neries kilpą iš išorinės pusės. Prieš keletą mėnesių pėsčiomis tą kilpą įveikėme iš vidaus.

Maršrutą pradedame Dūkštos pažintiniame pėsčiųjų take. Kai kur dviračius tenka neštis laiptais aukštyn – žemyn, kai kur pavyksta pavažiuot. Daugiau tokių narsuolių su dviračiais nesutikom. Tako pabaigoje laukia persikėlimas per Dūkštos upelį. Google maps nerodo jokio tiltelio, bet nesuku galvos, nes iš ankstesnių kelionių pamenu, kad Dūkšta nėra gili ir neperbrendama. Vis dėlto pasirodo šioks toks varganas tiltukas egzistuoja. Norint rasti tą tiltelį reikia pereiti per vienos sodybos  kiemą. Neblogai turėti namelį Neries regioniniame parke!

Persikėlus per upę minam miško takeliais kol pasiekiam Karmazinų pažintinį taką. Dalį maršruto važiuojame juo. Žmonių sutinkame vos vienas kitą. Toliau pravažiuojame Elniakampio ežerą. Dar keletas kilometrų ir paliekame parko teritoriją. Kaimuose kvepia šašlykais, vienam kitam kieme matosi alkoholiniais gėrimais apsirūpinusi liaudis. Alternatyvūs šeštadienio praleidimo būdai.

Pagerinom ankstesnį per dieną dviračiu nuvažiuotą atstumą – gavosi beveik 100 kilometrų. Rezgu mintį, jog tą patį maršrutą Neries regioniniame parke reikėtų praeiti ir pėsčiomis.

Maršrutas Endomondo.

Pasivažinėjimai po Karoliniškes ir Vilniaus rajoną

Draustinis netoli miesto centro

Kartais gyveni žmogelis ir net nežinai, kad visai šalia esama įdomių dalykų. Kalbu apie Karoliniškių kraštovaizdžio draustinį, kuris išsidėstęs vos už poros kilometrų nuo Vilniaus centro. Praeitą penktadienį, po darbo kištelėjau nosį pažiūrėti kaip ten viskas atrodo.

2014-03-21 16.01.10

Pilna kalnų kalnelių, griovių griovelių ir visokio kitokio miško gėrio. Padarytos nuorodos pėstiesiems ir dviratininkams, tačiau teritorija nėra tokia didelė, kad būtų įmanoma paklysti. Keliose vietose atsiveria Vilniaus panorama, todėl visai praverstų pasiimti žiūronus. Mačiau keletą dviratininkų su MTB – čia tikrai jiems nebloga žaidimų aikštelė.

2014-03-21 16.45.08

Nuliūdino nemažai šiukšlių, ypatingai ten kur yra suoliukai. Šiukšliadėžių nerasta, tačiau kita vertus, kas užsiimtų šiukšliadėžių ištuštinimu, kai nėra privažiavimo su mašina. Na, niekaip neišauga lietuviai iš šiukšlinimo manijos, niekaip. Būti kiaule yra tiesiog tapatybės dalis. Pasivažinėjus linksmaisiais kalneliais nusileidau prie Neries, o netrukus atsiradau ten pat kur ir pradėjau pasivažinėjimą. Stipriai rekomenduoju apsilankyti, tik gal geriau kojomis, nes su dviračiu per greitai galima viską apvažiuot, o ir daug ką praleidi pro akis.

2014-03-21 16.58.35

Ratukas už Vilniaus

Kaulų pramankštinimui pravažiavau ratuką Žirmūnai – Bajorai – Avižieniai – Sudervė – Pilaitė – Žirmūnai. Nieko labai stebuklingo nepamačiau, nes didžiąją dalį maršruto važiavau plentu, bet galvos pravėdinimui pats tas. Norėjosi už Čekoniškio nusukti link miško, į sau mielesnę aplinką, bet pažliugęs kelias privertė šitos minties atsisakyt. Visą laiką pūtė smarkus vėjas, romantikos jis nepridėjo, bet kaip sakoma – prieš vėją nepapūsi. Iš viso prasukau apie 47 kilometrus per 3 valandas.

2014-03-25 13.19.24

Apie važiavimą į darbą dviračiu

2014-03-18 16.55.44Jau beveik mėnesį į darbą važinėju dviračiu. Važinėdavau ir anksčiau, kai būdavo geras oras. Šią savaitę subjurus orams nusprendžiau iš principo šito užsiėmimo neatsisakyti. Tokiu būdu protestuoju prieš iš visų pusių sklindančius verkšlenimus: koks blogas oras, kaip šalta, negaliu niekur išeiti iš namų ir t. t.

Aš irgi nesu lietaus, vėjo ir šalčio gerbėjas, bet ilgainiui supratau, kad ir su prastu oru galima susidraugaut. Sakoma, kad nėra blogo oro yra tik netinkama apranga. Vis dėlto šaltasis metų laikas Lietuvoje nėra jau toks ypatingai šaltas, kad reikėtų kažkaip ypatingai apsirengti. Dviračiu važinėju su paprastais rūbais ir sušalęs nesijaučiu. Mano kasdienis maršrutas pirmyn – atgal apie 17 kilometrų. Visada smagu pamatyti kitą dviratininką, ypač, kai šiuo metų laiku jų dar tiek nedaug. Tada pasijauti esąs kažkokios ypatingos bendruomenės narys.

Aišku, visiškai kitaip atrodo, kai stotelėje laukiame autobuso ar esame priversti nueiti keletą šimtų metrų iki mašinos. Kai lauke užsibūni ilgiau galiausiai kūnas prisitaiko prie oro sąlygų, o intensyviai judant apie šaltį išvis pamiršti. Tačiau, visada, patogiau yra skųstis, kaltinti orą, batus ar dar ką nors negu pajudinti subinę.

Ganėtinai keista, kad lietuviai kaip gan nepalankaus klimato zonoje gyvenanti tauta, visiškai nesusidraugavus su savo  oru. Skandinavijos šalyse orai dar prastesni, bet žmonės aktyvūs išlieka ištisus metus. Būtų galima samprotauti, kad niekas nei mokykloj, nei dar kur nors niekada nepasakojo, kad judėti yra gerai, neskatino sveikai gyventi ir sveikai mąstyti. Nežinau gal per tuos septynerius metus, kai baigiau mokyklą kažkas ir pasikeitė, bet mano laikais tai niekas nieko neskatino, o per kūno kultūros pamokas visi veikė ką norėjo.

Šita rašliava noriu pasakyt, kad savaitgalis lovoje su kompu, nes lauke šalta nėra pasirinkimas. Aš nesakau, kad dabar reikia pulti visiems į lauką, eit į žygius, važiuot į darbą su dviračiais ir t. t. Tačiau išlindus iš savo pseudo komforto zonos atsiveria visiškai kiti horizontai. Miestas per troleibuso langą, mašinos veidrodėlį ir važiuojant dviračiu visiškai skirtingas. Kuo lėčiau judi, tuo labiau gali atkreipti dėmesį į detales, pamatyti paprastus dalykus, žmones, pastatus. Kai nesipyksti su gamta, o supranti, kad esi jos dalis, su krušom, sniegu ar škvalais, viskas daug smagiau atrodo.

Pėsčiomis per Pavilnį ir Naująją Vilnią

Penktadienį buvo gražus oras, todėl nusprendžiau prasieiti pro Pavilnį ir Naująją Vilnią bei apžiūrėti keletą lankytinų vietų Pavilnių regioniniame parke. Nedažnai tenka penktadienį turėti laisvą dieną, todėl pradžioje ėmė šioks toks vidinis tingulys, bet po to pagalvojau, kad likęs namie tik šudmaliausiu ir nieko produktyvaus vis tiek nenuveiksiu.

Startavau prie Olandų žiedo, kas nebuvo gal labai protinga, bet baladotis autobusu nenorėjau. Taigi prakulniavau kokius 7-8 km. iki Tuputiškių serpantino Pavilnyje, nors netoliese yra viešojo transporto stotelė. Skelbiama, jog tai vienintelis serpantinas Lietuvoje. Kaip tikras serpantinas, šis irgi grįstas akmenimis, šalia yra laiptai pėstiesiems.

2014-03-07 13.17.58

Ilgainiui eiti „civilizuotu“ keliu atsibosta, todėl prie Jaunųjų gamtininkų centro pasuku into the wild. Gerą kilometrą braunuosi per įvairius šabakštynus, kol galiausiai atrandu žemėlapyje nepažymėtą miško keliuką. Juo pasiekiu Rokantiškių piliavietę, suvartoju mišrainės ir obuolį, pasižvalgau į Naujosios Vilnios apylinkes. Piliakalnis, ant kurio kažkada stovėjo pilis, ganėtinai nemažas ir sakyčiau vienas įdomesnių matytų. Rekomenduoju aplankyti. Toliau užlipu į Naujosios Vilnios pilkapyną – ant suoliuko sėdi vidutinio amžiaus rusakalbių porelė ir dūmija žiūrėdami į atsivėrusią panoramą. Iš Kojelavičiaus gatvės suku į mišką, kuriuo pasiekiu Šilo gatvę ir Antakalnyje mano žygelis baigiasi. Viso gavosi 21 km per 4:25, įskaitant pavalgymą ir trumpus poilsius.

Maršrutas Endomondo.

2014-03-07 15.25.02

2014-03-07 14.41.03

2014-03-07 14.37.56

2014-03-07 14.33.32

Dviračiu po Nemenčinės apylinkes

Savaitgaliui susiplanavom pasivažinėjimą dviračiais po Vilniaus rajoną, maršrutu Nemenčinė – Raudondvaris – Liucionys – Bezdonys.

Iš namų išsikrapštom apie 10.30. Važiavimas Nemenčinės plentu nėra pats smagiausias dalykas pasaulyje: iki pat Nemenčinės driekiasi ganėtinai prastos būklės dviračių takas, kuriuo reikia pasikratyti apie 20 kilometrų. Aišku, galima važiuoti plentu, ir keli mus aplenkiantys dviratininkai taip ir daro, bet aš nepasitikiu lietuvių vairavimo galimybėmis ir verčiau renkuosi duobėtą, bet saugesnį kelią.

Už poros kilometrų nuo Nemenčinės sukame į dešinę link Raudondvario. Internete perskaičiau, jog Raudondvaryje kadaise buvo viena didžiausių alaus daryklų Lietuvoje, lentpjūvė ir vandens malūnai. Šiandien šio kaimelio vaizdas mažų mažiausiai groteskiškas: dvaras ir jo pastatai apgriuvę, kai kurių apskritai tik viena kita siena likus. Netoliese stūkso kelios trobos, laksto vaikai ir visas šitas peizažas atrodo ganėtinai slogiai.

20140301_125952

20140301_125445

20140301_125440

20140301_125745Pavažiavę dar porą kilometrų privažiuojame Liucionis. Prieš išvažiuodamas perskaičiau, jog Liucionyse susirandi kabantį tiltą, pereini į kitą pusę ir pasieki Skališkių olą. Tiltas buvo kaip iš įtempto veiksmo filmo: visas klibantis, lentos kai kur akivaizdžiai supuvę. O svarbiausia – juo kiekvieną dieną naudojamasi. Vietinė moteris pasakojo, kad ne vienas žmogelis yra įkritęs į Nerį ir tai neatrodo labai neįtikėtina. Šiaip ne taip transportuojamės su dviračiais į kitą pusę. Perėję sužinom, kad ne per tą tiltą persikėlėm, nes į Skališkių olą veda dar kažkoks kitas. Nusprendžiam, velniai nematė tos olos, bus kitam kartui ir pasirenkam improvizacinį važiavimą per mišką. Jame sutinkame porą kupriniuotų vyrukų, sakosi keliaujantys iki Nemenčinės ir naktį praleis miške. Respektas!

20140301_131147

Miškui pasibaigus išvažiuojame į asfaltuotą kelią ir ramiai pasiekiame Bezdonis. Ūsuotas dėdė rusiškai papasakoja, kur rasti paskutinį mūsų lankytiną objektą Bezdonių – Arvydų dvarą. Dvaras iš tolo raudonuoja sutvarkytas, kieme stovi G klasės mersedesai ir bėgioja mažas smalsus ciuckis. Neblogas kontrastas lyginant su Raudondvario vaiduokliu, bet kažkaip pernelyg steriliai atrodo.

20140301_144812

Toliau kelias vingiuoja link Vilniaus, pakeliui prie Balžio ežero užbaigiame paskutinius arbatos likučius ir jau už valandos home, sweet home.

Pasivažinėjimo statistika

Raideriai: 2
Numinta kilometrų: 60
Suvalgyta sumuštinių: 4
Išgerta arbatos: 0,5 l
Laikas: ~5 val.
Šunys užpuolikai: 3

Apie vaikščiojimo džiaugmą

difference-hiking-shoes-hiking-bootsMano gyvenime pasitaikė tokių etapų, kuomet buvau visai pamiršęs vaikščiojimą ir net nedidelius atstumus važiuodavau mašina. Ilgainiui supratau, kiek daug nepamatome sėdėdami už automobilio vairo ir suvokiau kaip smagu yra tiesiog vaikščioti. Kadangi tiesiog vaikščiojimo buvo per mažai, pradėjau eiti į ilgesnius ar trumpesnius žygius pėsčiomis. Vidutiniškai sukariu apie 15-20 kilometrų. Tai nėra daug, bet pakankamai, kad jau prisiminčiau turintis kojas, tačiau ne tiek, kad labai nuvargčiau. Paprastai kulniuojam dviese su drauge, kartais dar kažkas prisijungia.

Kur žygiuoti?

Paprasčiausia alternatyva, nereikalaujanti sukti dėl nieko galvos yra prisidėti prie kokio nors žygeivių klubo. Esu ėjęs su VU ir LSMU žygeiviais. Su LSMU daugiau mažiau viskas ok, bet VU tvyro šiokia tokia anarchija: atsiranda tokių, kurie žygio metu vartoja alkoholį, leidžia muziką, tempas lėtas, dažnai stoviniuojama. Tai erzina, todėl nerekomenduoju. Lietuvoje yra ir Pėsčiųjų žygių asociacija, bet kol kas su jais neteko pakeliauti, nes jų žygeliai organizuojami visoje Lietuvoje, o aš dėl žygio važiuoti į kitą Lietuvos galą kažkaip vis dar patingiu.

Paprastai planuodamas maršrutą susiradu Google maps kokį didesnį mišką, regioninį parką ar dar ką nors, įvertinu ar patogu ten nuvykti ir tada bandau pagūglinti detalesnių vietovių žemėlapių su lankytinais objektais, jei tokių esama.

Nemažai maršrutų aprašymų galima surasti www.mytrips.lt. Neblogų idėjų galima pasisemti Kootvėlos ir Keliauk Lietuvoje bloguose, bei puslapyje www.keliaukkitaip.lt Rekomenduoju pasidomėti ir išmaniesiems telefonams skirta programėle Endomondo, kuri ne tik trackins jūsų maršrutus, bet galėsite ir kitų pasižiūrėti.

Vilniuje labai smagiai galima pasivaikščioti Verkių ir Pavilnio regioniniuose parkuose. Vietos improvizacijai ten nemažai, galima susiplanuoti ir trumpesnių ir ilgesnių maršrutų, aplankyti keletą lankytinų vietų, o be to viskas pasiekiama su miesto transportu.

Lietuvoje labai trūksta, kokio nors visuotinio puslapio su oficialiais ir neoficialiais maršrutais, žemėlapiais ir nuvykimo galimybėmis. Dabar viskas išmėtyta, informacija pateikta fragmentiškai arba jos išvis nėra. Jei važiuoji į kokį nors atokesnį kraštą, gali būti nelengva susirasti autobusų maršrutus, o jei ir randi, neaišku, ar jie vis dar aktualūs. Aišku, geriausia keliauti su savo mašina, bet tuomet turi grįžti ten pat, iš kur pradėjai žygį, kas irgi ne visada yra privalumas.

Taigi geriau prie kompo pasėdėt, kam ten vaikščiot…

Praeitą sekmadienį pylė lietus. Žadintuvas suskambėjo 06:20. Lauke dar buvo tamsu ir norėjosi tik tingiai apsiversti ant kito šono ir toliau pratęst sapnus. Vis dėlto ganėtinai lengvai išsivertėm su savo antrąja puse iš lovos ir nusiboginom į Aukštadvarį keleto valandų pasivaikščiojimui. Emocijos tik teigiamos! Kai išlendi iš komfortiško gyvenimo prie kurio esame pripratę, įveikiam tingulį ir darome kažką, tas kažkas atveria dar nepažintus klodus. Kelios miego valandos šiltoj lovoj niekada neatpirks įspūdžių, kuriuos gali patirti, net ir tokiais paprastais būdais.