Debiutuojam mokytojų kėdėse

20141009_130800Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad mokytojo kėdės čia nėra, kaip nėra ir stalo. Lietuvoje įprasta, kad kiekviename kabinete yra mokytojo stalas, ant kurio jis laiko knygas, sąsiuvinius, užduotis ir pan. Čia viskas kiek kitaip. Kabinetuose dažniausiai net nėra kur pasidėti daiktų, todėl viską tenka laikyti ant žemės. Vienoje klasėje šone stovėjo stalas, galvoju pasidėsiu kuprinę ant jo. Vaikai, kad pradės rėkti: „Nedėkit, murzina!“. Iš tiesų, stalas nevalytas nežinia kiek metų. Grindys irgi purvinos, ką paliesi – visur dulkės.

Mokykloje nėra langų, kai kuriose klasėse ir durų. Pastatas, sienos, tualetai – pedantiškesnių pažiūrų europiečiui turbūt sukeltų paniką. Viskas dulkėta, murzina ir sena. Nėra jokių naujų daiktų ar įrangos. Ne pamokų metu, gali pagalvoti, kad čia koks nors nežinia prieš kiek metų apleistas pastatas, kuriame bent vieną kartą per dieną dingsta elektra. Vargingiausia Lietuvos kaimo mokykla turbūt atrodo geriau negu ta, kurioje mes dabar dirbame.

Vyrų ir moterų mokytojų kambariai atskiri. Moterys visada apsirengusios sariais, vyrai su marškiniais, kaip ir įprasta Indijoje. Vyrai mokytojai man primena nesubrendusių paauglių būrelį: juokiasi, kumščiuojasi, šaiposi iš vienas kito ir be perstojo klegetuoja. Dabar prisimenu mokytojų kambarį, iš tų laikų, kai dar pats mokiausi mokykloje: tylu, ramu, kalbos griežtos ir formalios. Indai visada atrodo puikiai nusiteikę. Aš jiems esu labai įdomus egzempliorius, todėl visko klausinėja tiek apie mane, tiek apie Lietuvą. Įdomiausia visiems – „Do you have a wife?“ Kai kurie net yra girdėję Lietuvą ir žino, kad buvome Sovietų Sąjungoje ir pan. Matyt, su kokiais nors istorijos mokytojais susidūriau.

20141008_103501

Aistės situacija visiškai priešinga: jos santykiai su mokytojomis apsiriboja pasisveikinimu arba vardo pasakymu. Tas nelabai ir stebina, nes moterys Indijoje labai išlaiko distanciją su tuo, kas yra ne moterys arba ne indai. Pokalbių pačios niekada neinicijuos ir pašnekėti neprieis. O vyrai ganėtinai atsipūtę, jei tik pasitaikys galimybė pašnekėti, tai būtinai ir pasinaudos.

Kiekvieną rytą vaikai susirenka mokyklos kieme, išsirikiuoja ir sugieda šalies himną. Tada kažkas iš administracijos dar suskelia kokią nors kalbą. Pamokos prasideda prieš devynias, bet stažuotojai kažkodėl pradeda dirbti tik nuo antros pamokos. Leidžia matyt pamiegoti ilgiau. Kol kas mokau vaikus nuo šeštos iki devintos klasės. Aistei kliūva šiek tiek jaunesni.

2014-10-08 11.31.47

Pirmose pamokose pristatėme save ir Lietuvą. Papasakojome kas čia per šalis, kuo skiriasi nuo Indijos, parodėme trumpą filmuką su krašto vaizdais. Apie kompiuterius ar multimediją čia gali nesvajoti: viską rodėme per savo nešiojamus kompiuterius. Kai kuriose klasėse būna iki keturiadešimt vaikų, todėl kažką parodyti mažame ekranėlyje rimtas iššūkis. Paprastai parodau vienai eilei, po to – kitai ir dar kitai. O jei tai fotografija, pernešu kompiuterį per klasę.

DSC09769Didžiausią įspūdį jiems palieka sniegas. Pasakodamas apie jį parodau nuotrauką, kurioje aš, Aistė ir Senis Besmegenis. Tai jie tik klapsi susižavėjusiom akytėm ir iš visų pusių klegetuoja: „Wow, your country is very beautiful.“ Vaikai šiaip baisiai nedrausmingi. Kalba, lipa iš suolų, jei turi klausimą – atbėga prie tavęs „Teacher, teacher“. Ir dabar įsivaizduokit tokių kokius trisdešimt šešis. Susodinu visus pakeltu balsu, paaiškinu, kad jei turi klausimą – keltų ranką, kelioms akimirkoms aprimsta, o po to vėl virsta iš suolų. Blogiausia yra su šeštokais, geriausiai – su devintokais.

Susitikus su ta pačia klase nebe pirmą kartą, pradėjom bandyti kažką juos išmokyti. Mūsų tikslas yra lavinti jų šnekamąją anglų kalbą, nes kai kurių akcentas yra labai netaisyklingas. Kalbėjimo pratimams reikia tylos, o tą tylą išlaikyti reikalauja velniškų pastangų. Trečią dieną įsitaisiau švilpuką, jei pradeda triukšmaut – švilpiu. Manau tas nedrausmingumas kyla iš to, kad jie nutuokia, jog mes čia laikinai ir žino, kad neužtvosim per ausį. Ką pavyzdžiui propaguoja indai mokytojai.

Po darbo dienos jaučiuosi išsunktas, norisi tik tylos ir ramybės, o gerklę skauda nuo rėkimo. Šiaip jie visai mieli vaikai. Sutikę koridoriuje puola sveikintis ir spaust ranką, paklausia, kaip sekasi. Reikia kompiuterį kur nors pasidėti, iškart puola kokį stalą vilkt man į priekį. Per pamokas aš daug visokių bajerių priskaldau, galvoju ar nereikėtų būti griežtesniam ir labiau susiraukusiam. Bet man jie tokie juokingi, kad aš su jais nemoku ir pats rimtas būt.