Elbrusas. Atvykimas ir pirmieji aklimatizaciniai pasivaikščiojimai.

Pirmoji diena
Mokykloje per geografijos pamokas mokėmės apie ilgiausias pasaulio upes, didžiausias šalis ir aukščiausius kalnus. Aukščiausias Europoje Elbrusas – 5642 m. Tuo metu tas metrų skaičius turėjo ne daugiau prasmės negu Jupiterio palydovų skriejimo orbita, o patys kalnai atrodė neregėta žemė kažkur už jūrų marių, prieinama saujelei išrinktųjų.

Šiandien snieguota Elbruso viršūnė kaip niekad arti. Skrydžio Vilnius – Maskva – Mineraliniai vandenys metu tai užmiegu, tai prabundu – nelabai ir suprantu ilgai skrydis truko ar ne. Po to kelios valandos kratymosi tvankiu autobusiuku ir 10 lietuvių atsiduria Kaukazo kalnų papėdėj.

Kelyje, kuriuo riedame vaikštinėja karvės. Kai kur jų susigrūdę tiek, kad vos skinamės kelią. Mūsų vairuotojas spaudžia iki dugno, drąsiai tarp jų manevruodamas, lenkia per ištisinę juostą lėtesnes mašinas ir primena apie kitokią nei mums įprasta vairavimo kultūrą. Po ilgos kelionės viešbučio lova atrodo puikiausias dalykas pasaulyje.

Antroji diena
Šiandien išėjome pirmajam aklimatizaciniam pasivaikščiojimui. Miestelis, kuriame mes apsistoję yra 2100 m. aukštyje virš jūros lygio. Mes kylame iki 3100 m., praleidžiame ten valandėlę ir keliaujam žemyn. Kadangi man patinka skaičiuoti, reiktų pridėti, kad suvaikščiojome 12 kilometrų, sugaišdami maždaug 5 valandas. Visos šios kelionės metu mus lydės vietinis gidas Dimitrijus. Vėliau išsiaiškiname, kad į Elbrusą jis yra įkopęs daugiau nei 150 kartų. Dimitrijus ne pats kalbiausias žmogelis, po tiek kartų viršūnėje turbūt nebėra ką pasakyt. O gal šiaip žiūri į mus kaip į darbą, kuriuo norisi greičiau nusikratyt. Eidami tarp savęs vis pajuokaujam dėl jo lėto tempo. Man, o panašu, kad ir kitiems norisi lėkti greičiau, tačiau bandom taikytis prie mūsų vedlio ritmo.

DSC_0217

Šiek tiek nutrynė abiejų pėdų mažuosius pirštus. Tai šiek tiek suerzino, nes visokie nutrynimai ir nuospaudos nėra man dažnai pasitaikantis reiškinys. Eidamas kaltę suverčiu per laisvai suvarstytiems batams. Nepaisant to nuotaika gera, saulė šviečia, energijos pilna, iš visų pusių kyla kalnai – nieko nesinori nei pridėt, nei atimt. Viršuje maklinėja keltuvu pasikėlę turistai. Pagaunu save žvelgiant į juos iš aukšto, nes aš matai nebe paprastas turistas. Tolumoje atsiveria mūsų „plombyro“ panorama. Atrodo taip netoli iki jo, tačiau žinau, kiek dar reikės įdėti pastangų norint bent pasikėsinti į jo didybę.

DSC_0226

Trečioji diena
Po vakar dienos pasivaikščiojimo šiandien šiek tiek skaudėjo kojų raumenis. Ypatingai lipant laiptais. Tačiau kalnuose laiptų kaip žinia nėra, todėl didesnių problemų tai nesukėlė. Užkopėme į panašų aukštį kaip ir vakar. Ant kalno pūpsojo iš pažiūros neveikianti observatorija. Iš visų pusių dangų ramsto kalnai: snieguoti, dantytom viršūnėm ir mažesni, papilkėję nuo senatvės arba pažaliavę nuo stovėjimo jų giminaičiai. Lipant nėra labai kada grožėtis peizažais, reikia dairytis po kojomis, tad viršuje jau galima paganyti akis. Viso praeiname 18,8 kilometro. Šiandien pasivaikščiojimas sakyčiau net buvo lengvesnis negu vakar.

DSC_0249 DSC_0253

Vaidotas bando pūst į akį, o aš taupau miegą nakčiai ir dokumentuoju mūsų kalnietišką gyvenimą Rusijoje. Per vakarienę jis juokais bamba, kad per mano „skrebenimus“ miegot negali. Ech, kokie jautrūs pasirodo tie stomatologai…

Vakarop keliaujame į vietinį nuomos punktą trūkstamos įrangos. Prieš tai mūsų gidas padaro reviziją į visų kambarius, peržiūri mūsų turimas drapanas ir duoda patarimų ko mums gali prireikti. Daugumai reikia batų, kačių, apraišų ir ledkirčių. Nuomos punkte galima atsiskaityti ir eurais, tačiau grąžą atiduoda rubliais. 1 euras lygu 48 rubliai. Į  nuomos punktą vis eina naujos žmonių grupės, darbo dienos pabaiga, todėl negauname tinkamo dydžio batų. Reiks bandyt juos kažkaip susimedžiot rytoj.

DSC_0251

One thought on “Elbrusas. Atvykimas ir pirmieji aklimatizaciniai pasivaikščiojimai.

Comments are closed.