Elbrusas. Viršūnės šturmas.

Septintoji diena

Keliamės 2 val. nakties, papusryčiaujame ir pradedame savo didįjį žygį viršūnės link. Kolegos skundžiasi, kad prastai miegojo, o aš jaučiuosi ganėtinai pailsėjęs. Vis dėlto mano taktika neužmigti dienomis ir ištempti iki vakaro pasiteisino.

Susirengiu viską ką turiu: termokelnes, žygeiviškas ir goretexines ant viršaus, tris poras pirštinių, įsimetu į kuprinę papildomą striukę. Įsijungiam ciklopus ir lėtai judame traversu, t. y. zigzagais. Oras žvarbus – sninga, pusto, pučia stiprus vėjas. Aplink tik tamsa ir sniegas. Matomumas vos keli metrai. Ilgainiui jis dar sumažėja, nes apšerkšnija akiniai ir matau tik žmonių siluetus. Bandau juos pasivalyti pirštine, pagramdyti su lazda, bet nuo to geriau nepasidaro, nes jie staigiai vėl apšąla. Keletą sykių pasikeliu akinius, kad pamatyčiau kur einu, bet iškart gaunu pliūpsnį sniego ir vėjo. Kartas nuo karto ima šalti rankų pirštai, todėl sustojęs vis pasukinėju rankas. Tam kartui sušyla, tačiau po keliolikos minučių ir vėl lengvai šąla.

Poilsio akimirka

Poilsio akimirka

Oro trūksta ir kiekvienas žingsnis pareikalauja vis didesnių pastangų. Nors judame labai lėtai, bet vis tiek vos atgaunu kvapą. Mus lydi trys gidai ir tokiomis sąlygomis čia be jų būtų šakės. Ilgainiui visi tampam panašūs į sniego senius – balti nuo galvos iki kojų. Mano lazdos vietomis pasidengia pusantro centimetro storio ledukais.

Užplūsta visokios „eretiškos“ mintys: „koks velnias nešė mane į šitą galerą?“. Galėčiau kur nors Kanaruose gulėt po saule ir gurkšnot limonadą, o dabar savo noru atsibraklinau į šitą speigo pasaulį. Paklausiu gido, kiek liko iki viršūnės, 300 metrų sako. Velniop tuos Kanarus galvoju, 300 metrų kaip nors nušliaušiu.

k1

Deja, netrukus gauname nurodymą sukti atgal, nes oro sąlygos tik prastėja ir darosi pernelyg pavojinga kopti toliau. Vieną akimirką apima šioks toks palengvėjimas, tačiau kitą – nusivylimas, nes apie šitą viršūnę galvojau pastaruosius 8 mėnesius. Taigi mūsų aukščiausiu pasiektu tašku tampa 5364 m. Iki viršūnės belikę tik vargani 280 m. Anot mūsų gido, normaliomis sąlygomis tiek būtų galima įveikti per pusvalandį… Porą kartų suklupus, pakeliu galvą ir nematau nieko – tik baltą miglą. Nesimato nei einančių priekyje, nei einančių gale. Jausmelis “geras”. Balta balta kur dairais.

Nusileidus šiek tiek žemiau kvėpuoti tampa lengviau, bet jaučiuosi išsunktas kaip dar niekada gyvenime. Reikalus pataiso snickersas ir arbata. Lyg sapnas praskrieja tos valandos leidžiantis ir štai mes vėl bačkose. Artimiausių dienų orų prognozė nežada nieko gero, todėl antro bandymo šturmuoti viršūnę nebus. Apmaudu, bet kita vertus, nemanau, kad per dieną spėčiau atgauti jėgas naktį vėl bandyti iš naujo. Žinau, kad, jei oras būtų buves geras tiek aš, tiek kiti komandos draugai būtume be problemų įkopę. Deja, kartais ne viskas priklauso tik nuo tavęs. 5364 m. irgi yra geras pasiekimas ir tai kol kas yra aukščiausias taškas, kuriame buvau, bet vis tiek kažkada norėtųsi įveikti tuos likusius 280 m.

Nuotraukos D. Babilo.

One thought on “Elbrusas. Viršūnės šturmas.

  1. Simona

    būtinai įveiksite :) žavi Jūsų gebėjimas džiaugti tuo ką veikiate… sėkmės

Comments are closed.