Indiško auklėjimo subtilybės: neklausai, gausi per ausį

DSC_0702Vienas mokytojas koridoriuje parklupdęs ant kelių kokius aštuonis mokinius skaito jiems moralą. Kita mokytoja visiškai nesibodėdama aplinkinių žvilgsnių skelia porai mokinių keletą antausių. Vidury mokyklos kiemo direktorius pagriebęs mokinį taso jį už ausų ir plaukų pykčio perkreiptu veidu. Štai tokios indiškos pedagogikos subtilybės, už kurias Vakarų šalyse tikriausiai tą pačią dieną taptum bedarbiu. Už tai klasėse tylu ir ramu. Mes, aišku, taip nedarom,o ir žiūrėti į tokius dalykus nėra malonu. Tačiau sėkmingai išvarom neklusnius mokinius iš klasės, statom į kampą, liepiam rašyti ant lentos ir pan. Kol kas mano rekordas 12 išvarytų mokinių per pamoką.

Labai skiriasi to paties amžiaus vaikų anglų kalbos lygis. Turiu keletą šeštų klasių, iš kurių tik viena supranta kuo skiriasi Present Simple nuo Present Continuous. Likusios ne tik, kad atrodo nėra girdėjusios kas čia per daiktas, bet net po ilgų aiškinimų vis tiek nesugeba sudaryti taisyklingo sakinio.

Nežinau iš kur, bet dauguma prisigraibstę visokių nelogiškų konstrukcijų, kurias man berte beria per pamokas: „I will playing now“, „I eat breakfast after while I was to school“ ir pan. Kartais, kai išgirsti tokių perlų, nežinai nuo ko pradėti taisyti. Nemažai jų įvairių dalykų vadovėlių yra anglų kalba, todėl žodynas jų kaip ir nėra labai skurdus, tik su gramatika prastai.

Šią savaitę man neblogai pasisekė su tvarkaraščiu: niekada neturiu pirmų pamokų, o tik 5-8. Todėl iki vidurdienio užsiimu savais reikalais, rašau straipsnius, blogą ar skaitau. Reikia mėgautis, nes visada taip tikrai nebus. Vaikams šią savaitę egzaminai, todėl jie pastoviai bando derėtis, kad leisčiau jiems pasimokyti.

DSC_0724

Vieniems leidau pasimokyti matematikos egzaminui, tai greitai pačiam teko prisiminti mokyklinės matematikos kursą. Kažkas atsitiktinai paklausė kaip išspręst kažkokią lygtį ir man pavyko, tada visi vienas po kito užpuolė su sąsiuviniais. Tai taip visą pamoką prabuvau matematikos mokytoju.

Beje, mes esame ir gyvoji reklama. Pasibaigus pamokoms aš, Aistė ir Kelly turime stovėti netoli mokyklos administracijos, kad mus matytų vaikų tėvai atvykę jų pasiimti. Mokyklai baltųjų turėjimas – prestižas, o mes kaip kokie cirko pajacai apsimetam, kad čia viskas taip ir turi būti.

Po pamokų mūsų gyvenimas labai didele įvairove nežydi: važiuojam kažkur pavalgyti, apsipirkti, o visas kitas laikas tarp keturių sienų. Nuo bet kokių įdomių dalykų mes gyvenam taip toli, kad paprastomis savaitės dienomis nelabai kažkur toliau ir nuvažiuosi. Turim pamėgtą vietinį restoranėlį, „Bliss“ vadinasi. Kadangi mes vieninteliai baltaodžiai, kurie jame lankosi, tai visas personalas jau puikiausiai mus pažįsta ir žino, kad šitiems reikia stengtis aštriai negaminti. Ir čia palyginus pigu: pavalgyti užtenka 3-5 Lt, jei mūsų pinigais skaičiuojant. Taigi kažką pirkti ir gamintis ne itin motyvuoja.

Nors nelabai pasigaminti ir pavyktų, nes neturim nei puodų, nei keptuvių. Esam nusipirkę porą puodukų, šaukštų, dubenėlių ir nedidelį prikaistuvį – visi mūsų virtuvės rakandai. Kol kas indiškas maistas mūsų labai nežavi, todėl nemažai sukišam į save visokio šlamštmaisčio: picų, mėsainių ir pan.

Mūsų jaukioji virtuvė

Mūsų jaukioji virtuvė