Kaip man patiko dirbti lentpjūvėj ir nepatinka ofise

work-sucksPo vienuolikos savaičių oficialiai tapsiu bedarbiu. Labai laukiu ir skaičiuoju likusį laiką! Atmetus šventines dienas, man liko atsikelti 53 rytus, 53 kartus išsivalyti dantis, numinti 461 kilometrą į vieną pusę ir tiek pat atgal. 53 rytus mano miegą pertrauks Eddie Vedderio „Rise“ ir 53 kartus pradėsiu naują darbo dieną.

Darbe išsivirsiu žalios arbatos, įsijungsiu Facebooką, sukrimsiu bananą, obuolį ar bandelę. Kažkada mano diena prasidėdavo kūrenant cigaretę statybų aikštelėj ir maklinėjant su specūra. Padirbęs ir fizinį, ir protinį darbą – šiuo metu nesu visiškai tikras, kur man patiko labiau. Idealiu variantu norėčiau savaitę dirbt fizinį, savaitę protinį darbą, kad neatsibostų. Ok, meluoju, idealiu variantu aš visai nenorėčiau dirbt.

Iš visų darbų, kuriuos esu dirbęs – labiausiai man patiko būti sargu. Saugojau vieną lentpjūvę, kurioje dar ir kas valandą kurstydavau didelį pečių, kad lentos greičiau džiūtų. Ten gyveno trys šunys ir katinas, kurie man palaikydavo kompaniją, naktim skaitydavau knygas studijoms ir niekas nelįsdavo į akis.

O dabar nuo pat ryto laiškai, skambučiai, klausimai, jokių šunų ir jokio degančios medienos kvapo. Steriliau, nereiškia geriau.

Sakoma, kad per gyvenimą reikia pasodinti medį, užauginti sūnų ir pastatyti namą. Medžių aš pasodinau kelis šimtus, o gal ir dar daugiau. Laikinai dirbau miško atželdintoju. Gaivus miško oras, gamta – geriau ir būt negali, tik po kurio laiko nugarą nukirsdavo. Tačiau už tai kažkur siūbuoja mano sodintos pušys.

Deja, būnant ofisiniu planktonu moka daugiau negu už medžių sodinimą ar pečiaus kūrenimą. Taigi miško romantiką teko iškeisti į skrebenimą klaviatūra, įtampą, rutiną ir dūsavimą žiūrint į Neries vingį, kurį matau kas dieną pro langą. Ilgainiui šilta užuovėja ir atlyginimas pradeda nebemotyvuoti, nes norisi tikėti, kad gyvenimas yra šis tas daugiau nei darbas, daiktai ir savo tariamų malonumų tenkinimas.

Puikus gyvenimas yra pavyzdžiui karvių: vaikštinėji visą dieną po pievą, žolę rūpšnoji, nei tau į darbą eit, nei apie pinigus galvot. Jeigu galvojat, kad aš čia juokauju – tai ne, visai nejuokauju.

Kadangi žolėdžiu kol kas man nesišviečia tapt, nuo ofiso pavargau, o lentpjūvė irgi jau tik romantiškai miglota praeitis, teks pradėt visiškai naują gyvenimo etapą. Jei visi planai išdegs, birželį su Aiste būsim Ispanijoj, liepą – Portugalijoj, rugpjūtį, tik aš – Elbruse, rugsėjį, vėl abu – Indijoj. Kuris laikas dar užtruks kol apsiprasiu su mintim, kad jau greitai viskas bus kitaip, bet nekantrauju prasukt tuos du su puse mėnesio.

4 thoughts on “Kaip man patiko dirbti lentpjūvėj ir nepatinka ofise

  1. Ergo

    Tavo rašymo stilius man kerta per širdį. Kai kurie dalykai galbūt net nėra man aktualūs, bet tai kaip tu apie juos parašai, mane tampo už blakstienų.

    P.S. Ar tai reiškia, kad tu norėtum būti karve?

Comments are closed.