Kaip mes ėjome į kino teatrą

20141012_125333Nežinau kokius vunderkindus siekiama išauginti iš mažųjų indų, bet į mokyklą jie eina šešias dienas per savaitę. Tai reiškia, kad mūsų darbo savaitė irgi yra šešios dienos. Tik viena diena vaikams pabūti vaikais ir tik viena diena man veikti tai, ką mėgstu labiausiai – tai yra nieko.

Pastaruoju metu labai dažnai dingsta elektra. Net ir dabar, kai rašau šį tekstą elektros nėra ir rašymą tęsiu tol, kol išsikraus kompiuterio baterija. Laisvalaikiu mes su Aiste mėgstam skaityti, o pastoviai dingstant elektrai ir internetui, tam turim dar daugiau laiko.

Kadangi jau sukramtėm iš Lietuvos atsivežtas knygas, sekmadienį išsiruošėm į vietinį skaitytų knygų turgelį.

Prekeiviai tiesiog šalia gatvės prisistatę lentynų, kuriose galima rasti visko: nuo romanų ir knygų apie 98 Windowsus ir kitas naujoves iki kaip tapti sėkmingu ir uždirbti milijoną. Aš lieku ištikimas klasikinei tradicijai ir už 150 rupijų nusiperku Čarlzo Dikenso tomelį.

Turgelyje susitinkame su indu Farhan. Tiesa, gimė ir užaugo jis visai ne Indijoje, o Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir į Hyderabadą atvyko studijuoti. Pasak jo, daug kas vyksta į Indiją, nes čia pigios studijos ir pragyvenimas. Tačiau pabaigęs mokslus sakė grįš atgal į gimtąjį Abu Dabį.

Kartu su Farhan ir kolumbiete Kelly keliaujam į vietinį kino teatrą. Galima pasirinkti iš dviejų rūšių bilietų: paprastų ir VIP. Jų kaina skiriasi vos 100 rupijų, tačiau papildomas šimtelis suteikia galimybę gauti patogią odinę kėdę, kuri atsilenkia tiek, kad galima gulėti. VIP kėdės išdėstytos viena eile salės gale ir jų yra apie dešimt. Šįsyk nusprendžiame pažiūrėti vakarietišką filmą, bet reiks kada nors susipažinti ir su indiškojo Bolivudo pasiūla.

20141012_125439

Įdomu tai, kad Indijoje rodant kino filmus per vidurį padaroma dešimties minučių pertrauka. Filmas sustabdomas ir atsiranda užrašas, kad kviečiame atsipūsti, atsinaujinti užkandžių atsargas ir panašiai. Beje, kino teatre spragėsiai ir gėrimai kainuoja tiek pat arba net daugiau negu Lietuvoje. Nori mėgautis vakarietiškais malonumais – mokėk. Spragėsių kibirėlis kainuoja 240 rupijų, coca-cola – 150, o pats bilietas į kiną irgi 150.

Indija ne Lietuva, kurioje prie kino teatrų kabo lentelė, kad negalima įsinešti savo maisto ir gėrimų, bet iš esmės niekas labai netikrina. Čia kitaip: prie įėjimo stovi apsauginiai, kurie apieško tave ir tavo daiktus. Per daugiau nei tris savaites, kurias esu Indijoje, mane jau tiek kartų apieškojo įvairiuose prekybcentriuose ir kitose vietoje, kiek turbūt neteko per visa gyvenimą. Esu įpratęs visur vaikščioti su kuprine, o čia daug kur neleidžia jos neštis į vidų, todėl tenka palikti pasaugoti, kas tik gaišina laiką ir erzina.

Viena poilsio diena praskrieja žaibo greičiu ir supranti, kad jau vakaras, o rytoj į darbą. Mokyti vaikus nors reikalauja didesnių pastangų negu trint kėdę ofise, bet yra įdomiau. Nepasakyčiau, kad nekantrauju pulti į tą šurmuliuojantį juodaplaukių būrelį, nes dar nesijaučiu atsigavęs po pirmos darbo savaitės, bet ką padarysi – gyvenimas tęsiasi.