Pažintis su kiaulėmis ir kalakutais

Darbas su augalais nėra pati įdomiausia buvimo fermoje dalis. Dauguma savanorių nori dirbti su gyvūnais, tačiau su jais nėra tiek darbo, kad užtektų visiems. Teko jau ir pomidorus paskinti, ir vynuoges paraišioti, ir džiovintus jų lapus perrinkinėti.

Darbų į vyriškus ir moteriškus čia nelabai kas skirsto: su Aiste dirbame visiškai tą patį. Todėl ji jau spėjo pamojuoti kastuvu ir patampyti maišus.

2014-07-09 10.32.06

Tęsiame pažintį su fermos fauna, šįsyk šėrėme kalakutus. Čia jie suskirstyti į tris amžiaus grupes: visai maži, kurie dar šildomi su lempa, šiek tiek paūgėję ir jau visai paaugliai. Pasidarėme tokį kalakutišką mišinį ir pamaitinome šimtus, o gal ir tūkstančius šių paukščių. Kalakutų žmogus yra Miguelis, jis yra vienas iš nedaugelio fermos darbuotojų mokančių angliškai.

2014-07-08 16.05.41 DSC_0747

Kitą dieną eilė atėjo kiaulėms. Ūkyje yra vienas didelis aptvaras su mažais paršeliais, kurie vos priartėjus prie jo puola sveikintis lipdami vienas kitam per galvas. Netoliese gyvena kiaulės mamos su vaikais, pas jas truputį mažiau šurmulio. Kiaulės čia ne baltos kaip Lietuvoje, o juodos spalvos. Užpildome lovius maistu, šios kriuksi iš pasitenkinimo ir lapsi ausimis.

Po trijų darbo dienų mano rūbai visiškai dulkėti ir murzini bei kvepia kalakutais. Kažkodėl būti murzinam labai smagu. Matyt, po daugybės metų praleistų steriliose auditorijose ar biuruose, pasiilgau tikro darbo, nuovargio ir smirdėjimo džiaugsmo. Aišku, po kurio laiko tikriausiai toks gyvenimas atsibostų, kaip ir viskas atsibosta. Tačiau kol neatsibodo – mėgaujuosi senai pamirštais fizinio darbo teikiamais malonumais.