Pirmasis mėnesis Indijoje

DSC_0520Jau mėnesis kaip esame Indijoje. Po truputį pradedame įsijausti į vietinio vaidmenį: lankomės tuose pačiuose prekybos centruose ir restoranuose, deramės su autorikšų vairuotojais, o kiekvienas išėjimas į miestą jau nėra kažkoks ypatingas įvykis.

Šį mėnesį galima skelti į dvi dalis: pirmąją dalį, nieko ypatingo neveikėm, nes mokykloje buvo atostogos, o antrąją – pradėjome mokyti vaikus. Pirmoji diena mokytojo kailyje buvo neblogas iššūkis, juk niekada nieko panašaus nedariau. Jautėsi šioks toks startinis jaudulys, bet, kai atsistojau prieš klasę – supratau, kad nieko čia baisaus. Aišku, padeda ir atsainus mokyklos požiūris, kuriai visiškai nusišvilpt ką ir kaip mes ten mokom, svarbu mokom. Kadangi nieko iš mūsų perdaug nereikalauja, viskas tampa daug paprasčiau. Žinoma, toks požiūris erzina ir nemotyvuoja stengtis.

Pirmosiomis savaitėmis kiekvienas savarankiškas važiavimas miesto transportu buvo nemenkas adrenalino pliūpsnis: čia nėra normalių grafikų, o gatvėje sunku gauti patikimos informacijos iš žmonių, nes dauguma aiškina kelią jo net nežinodami. Dabar jau tiesiog važiuojam ir nesukam galvos – paklystam, tai paklystam. Pradžioje net gatvę bijodavom vieni pereiti, nes čia mašinos niekada nesustoja, todėl reikia nerti į jų srautą ir bandyti kažkaip išgyventi. Laukdavome vietinių prie kurių galėtume prisišlieti. Po kurio laiko išdrąsėjome ir pereiti gatvę jau nebebijome, tačiau tai vis tiek ne pats maloniausias dalykas.

DSC_0482č

Kažkur skaičiau rekomendaciją, kad geriau, jog Indija nebūtų pirmoji aplankyta Azijos šalis – tada nebus tokio didelio šoko. Iš tiesų čia viskas yra labai kitaip ir man atrodo po Indijos jau galiu keliauti bet kur. Buvimas čia yra velniškai vertinga patirtis ir kiekvienam rekomenduočiau apsilankyti. Ypač tiems, kurie nuolatos bamba kaip blogai gyventi Lietuvoje.

Blogai gyventi ir Indijoje. Anot įvairių statistikų, Indijoje kasmet nusižudo 135 tūkst. žmonių ir tai yra 17 proc. visų pasaulyje įvykstančių savižudybių. Kadangi čia tiek daug gyventojų, statistika padalinus ant visos šalies neatrodo labai didelė. Indija pagal savižudybes tenkančias 100 tūkst. gyvenotojų yra tik 46 vietoje, Lietuva – 2. Vakar prekybos centre stebėjau vos koją už kojos velkančią darbuotoją, beprasmybės pilnu veidu ir pagalvojau, kad iš tiesų Indijoje nemažai liūdnų žmonių. Nors egzistuoja mitas, kad skurdžiose šalyse žmonės laimingesni ir pan., bet turbūt nebent tose, kur taip įkyriai nebrukamas sėkmingo vakarietiško gyvenimo pavyzdys. Kai tave kiekvieną dieną maitina “Indian dream” iliuzijomis, o tu žinai, kad jos niekada neišsipildys, turbūt pozityvumas nukeliauja į antrą planą.

DSC_0538

Pirmomis dienomis galvojau, koks velnias nešė mane į tą Indiją, kaip man čia reikės ištverti pusę metų, bet gana greitai pripratau. Kai įsijauti į vietinį gyvenimą, perimi taisykles, elgesio normas – viskas pasidaro daug paprasčiau. Nors daug dalykų jau tapo įprasti ir nestebinantys, tačiau vis tiek kiekviena diena vis dar yra nuotykis. O nuotykyje gyventi man patinka.

2 thoughts on “Pirmasis mėnesis Indijoje

  1. Jolanta

    Gyvenant Londone atrodo, kad „Indian dream“ yra atvažiuoti čia ir kaip nors pasilikti … Nors turbūt Kanada ir JAV dar labiau traukia.

Comments are closed.