Šokinėjimas per uolas

DSC_0759Esu sau prisižadėjęs parašyti po du blogo įrašus kiekvieną savaitę. Kol kas šitą planą sėkmingai vykdau. Tiesa, jau daugumą šokiruojančių dalykų aprašiau, todėl dabar teks daugiau rašyti apie tai ką mes veikiam ir kaip gyvenam. Nepažadu, kad tai visada bus įdomu, nes skaityti kaip kažkas kažką veikė už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos esančioje vietoje, kurioje tikriausiai niekada neapsilankys, ne visada baisiai įdomu.

Aš pavartau nemažai užsienio keliautojų blogų ir dalis jų įrašų būna skirti pritraukti žmones iš Google: „10 patarimų ką nuveikti Sidnėjuje“, „15 būdų uždirbti pinigų iš savo blogo“, „11 patarimų pigiai aplankyti Islandiją“ ir pan. Kol kas aš tokiems rašiniams nepribrendau. Tiesa, tokie įrašai ko gero atneša daugiau lankytojų, nei detalūs kelionių pasakojimai. Bent jau ilgalaikėje perspektyvoje.

Kaip neseniai išsireiškė viena blogerė, keliaujant ilgesnį laiką, galiausiai tavo įrašus skaitys tavo mama ir teta. Pavyzdžiui, aš skaitau tik tuos įrašus, kurie pasakoja apie vietas, kuriuose buvau arba planuoju būti. Skaityti apie tai, ką kažkas nuveikė keliaudamas po Skandinaviją neturiu tikslo, nes artimiausiu metu ten nežadu keliauti. Žinau, kad yra žmonių, kurie pradeda skaityti, užsikabliuoja ir jiems tai tampa savotišku romanu. Yra tokių skaitytojų ir pas mane. Labai dėl tokių smagu.

Šokinėjimas per uolas

Šįsyk nusprendžiame aplankyti Khajagudą, kurioje anot internetų esama labai gražių uolų. Kad Hyderabade pūpso Puntuko dydžio ir dar didesnių akmenų masyvai pastebėjau dar pirmą dieną važiuojant iš oro uosto.

Ateiname į stotelę laukti autobuso, deja, po pusvalandžio laukimo suprantame, kad stotelė ne ta. Ups… Paklausiame žmogaus, sako už puskilometrio yra traukinių stotis, iš jos galima nuvažiuoti į Khajagudą. Puskilometris ištįsta iki dviejų kilometrų, pasiteiraujame krypties dar kelių žmonių kol galiausiai pataikome į reikiamą pusę. Rajonėlis ne koks: sukiužusios trobos, duobėtas kelias ir daugybė įvairaus amžiaus vargingai apsirengusių indų, spoksančių į mus iš visų pusių.

„Traukiniai savaitgaliais nevažiuoja“, – teškia dar vieną akibrokštą mums maždaug mano metų vietinis. Tada kaip visada tokiais atvejais ateina dar vienas indas, po to dar vienas ir galiausiai mums apstoja jau penki. Vienas skambina kažkam ir klausia kur ta Khajaguda, deja, nieko sužinoti jam nepavyksta, todėl pėdinam atgal.

Kontrastai

Kontrastai

Tada pasigaunam autorikšą ir teleportuojamės į prekybcentrį pavalgyti. Galvoju maitinsiuosi šiandien sveikiau. Užsisakiau kažkokią žuvį. Deja, jos skonio pajausti neįmanoma, nes ji baisingai aštri. Burna dega, snarglys varva – eilinis pavalgymas Indijoje. Liekiu nusivylęs ir ne visai sotus. Pavalgę susirandame autorikšą ir suderame, kad nuveš mus, kur reikia.

Autorikšininkai matydami baltas mūsų fizionomijas kainas užsiplėšia keletą kartų didesnes. Kadangi mes jau mėnesį važinėjamės miesto transportu, puikiai įsivaizduojam kiek kainuoja jų paslaugos ir bandom su jais derėtis. Tačiau kai kurie tokie užsispyrę, kad vis tiek nepasiduoda ir tenka jų pasiūlymų atsisakyti. Nelabai aš suprantu tokio verslumo, vietoje to, kad uždirbtų mažiau – jie pasirenka iš vis negauti nė cento, bandydami nuplėšti kosmines kainas. Visi nori užsidirbti, bet kartais už tą godumą norisi parodyti jiems vidurinįjį pirštą.

DSC_0748 DSC_0756

Galiausiai pasiekėme uolas. Tenka šiek palypėti į viršų,  kur stūgso didžiausios ir atsiveria miesto panorama. Tolumoje matosi Golcondos fortas, kuriame jau esame lankęsi anksčiau. Iš tų uolų susiformavę daug įvairių plyšių, o kai kurios vietos primena filmą „127 valandos“, kuriame pagrindiniam herojui uola prispaudžia ranką ir jis ją po kelių dienų nusipjauna. Aistė su Kelly landžiojimais į visus tuos užkaborius neužsiima, o aš ten jaučiuos kaip namie. Yra ten ir nesaugių vietų, kur žiojėja keliolikos metrų gylio plyšiai. Skaičiau, kad čia kartais renkasi boulderingo mėgėjai, bet mes daugiau žmonių nesutikome.

Apačioje tyvuliuoja ežeras, kitoje pusėje matosi lūšnynų kvartalas, o uolomis nulatos bėgioja įvairiausių rūšių driežai. Oras pučia visai gaiviai, saulė šviečia ir kaip dykuma po lietaus prisipildo žmogiškasis kevalas endorfinais. Mėnesį laiko neveikiau nieko aktyvaus ir nebuvau jokiuose gamtos objektuose, todėl grįžti į miesto triukšmą visai nesinori.

DSC_0770