Tag Archives: azija

Pirmieji įspūdžiai iš Indijos

2014-09-23 15.04.30Du vyrai Mumbajaus oro uoste eina susikibę už rankų. Ir ne todėl, kad Indija būtų LGBT friendly, pasirodo dviems vyrams taip išreikšti draugystę šioje šalyje yra visai normalu. Tiek Mumbajaus, tiek Hyderabado oro uostai nuteikia apgaulingai: viskas švaru, tvarkinga, kadangi naktis, dar ir ganėtinai ramu. Vienas autobusas, trys lėktuvai, keletas filmų, vienas žurnalas, daug muzikos ir mažai miego – toks mano kelias į naujus laikinus namus Hyderabade.

Vietinis AIESEC‘ietis nupasakoja kaip nuo oro uosto atvažiuoti iki miesto. Jokių ženklų žyminčių stoteles nėra, vairuotojas tiesiog šūkteli jų pavadinimus, tačiau lietuviškai ausiai jie mažai ką sako. Vis dėlto pasiklausinėjus kažkaip pavyksta išlipti tinkamoje stotelėje. Ten mus pasitinka indas Abhinay su kuriuo pratęsiame kelionę autorikša.

Indijos gatvių chaosas pradžioje pribloškia – viską ką žinojote apie vairavimą, čia galit pamiršti. Gatvėse nėra skiriamųjų linijų, šviesoforų ir perėjų vienetai. Vairuotojai manevruoja vienas tarp kito kaip pamišę. Signalizavimas arba liaudiškai tariant pypsinimas gali reikšti ir priminimą apie save, ir posūkį, ir šiaip neaišku ką. Kelyje daugybė motociklų, mopedų ir kitų dviračių transporto priemonių. Šalmą dėvi gal vienas iš penkių šimtų. Kartais važiuoja tryse ant vieno motocikliuko arba vežasi kartu žmoną su pora vaikų. Viskas europietiškos kultūroms sužalotam žmogui atrodo baisingai nesaugu. O kur dar visur besipainiojantys pėstieji, nes šaligatvių čia retai sutiksi.

2014-09-23 15.03.38

2014-09-23 15.49.54

Hyderabade, anot statistikos, 6,8 mln. gyventojų, nors vietiniai sako, kad gal net 8-10 mln. Niekas tiksliai nežino. Taigi esame mieste, kuris pagal gyventojų skaičių du tris kartus didesnis už Lietuvą. Ir tas jaučiasi: žmonių visur tiršta, skamba mašinų signalai, o oras sausas, dulkėtas ir nešvarus. Vietomis šalia kelio maklinėja ožkos ir karvės arba koks suvargęs šunėkas.

Apšiurusius pastatus keičia lūšnynai: kai kur stūkso vos kelios pašiūrės, kitur šimtai. Neretai važiuojant pro tokias vietas smarkiai dvokia. Vietiniai prispyrus reikalui lekia į pirmus pasitaikiusius krūmus arba neprieina ir iki jų. Bet smarvės klausimu kol kas reikalai visai geri, tikėjausi, kad bus blogiau. Visi į mus spokso, nors nieko čia keista. Lietuvoje lygiai taip pat spokso į juodaodžius. Taigi pažiūrėsim koks pasaulis kitoje barikadų pusėje. Aš tai dar aš, tačiau Aistės blondiniška galva, manau indams išvis keistas reiškinys. Visi juodaplaukiai ir mus čia iš tolo pastebėsi.

DSC_0485 DSC_0486 DSC_0490

Yra ir kita Indija. Apsiginklavusi išmaniaisiais telefonais, auksiniais žiedais ir kostiumais. Antrą dieną apsilankėme didžiuliame prekybos centre, panašiame į mūsiškius akropolius, kuriame renkasi labiau pasiturintys indai. Spokso, aišku, į mus gal tiek pat, kiek ir gatvėje, bet ne taip atvirai. Prie prekybos centro įėjimo lyg oro uoste kiekvieną apieško ir praskanuoja kuprinę. Vėliau nusipirkus maisto, praeinančių paprašoma parodyti čekį. „O kas, jei būčiau išmetęs?“ – klausiu mus lydinčio indo. „Kadangi jūs europiečiai, jus paleistų, bet indas greičiausiai turėtų problemų. Viskas dėl saugumo.“ O šiaip prekybos centras primena namus, nes viskas sukalta pagal vakarietiškus standartus.

Įspūdžių gausybė ir net nežinau kaip viską aprašyti. Gyvenimas čia taip kardinaliai skiriasi nuo mums įprasto, kad kiekvienas kampas įdomus. Kartais šlykštus, kartais erzinantis, kartais baugus, bet turbūt todėl mes čia ir atsigrūdom.