Tag Archives: camino de santiago

My travels in 2014

DSC_0601As the year is going to an end, it’s time to sum up what happened to me during those 365 days. In 2014 I reached a breaking point: I understood what I want to do and where I want to be. It didn’t happened in one day – I spent many hours of contemplating whether I should seek for career and be like everybody else or try to live life as I feel that it should be lived – by traveling. Continue reading

Vasaros klajonių apibendrinimas

Iš trijų vasaros mėnesių šiemet užsienyje praleidaug maždaug du su puse. Išleidau šiokią tokią krūvelę pinigų ir į Indiją išvažiuosiu kišenėje švilpaujant vėjams. O juk galima buvo nusipirkti automobilį, naujausios laidos iPhone ar įsigyti kelionę į kokį Turkijos kurortą ir drybsot prie baseino. Vietoje to aš visą vasarą vargau: pradžioje ėjau 800 kilometrų, po to dirbau už dyką fermoje, galiausiai kopiau į aukščiausią Europos kalną. Ar buvo verta? Žinoma. Turiu krūvą nuotraukų ir prisiminimų, kurie šiuo metu atrodo lyg atsitikę kažką kitam, o ne man.

Nepagražindamas galiu pasakyti, kad tai buvo geriausia iš visų dvidešimt penkių mano gyvenimo vasarų. Sulaukiau palaikymo iš pažįstamų ir nepažįstamų žmonių. Kartais apima keistas jausmas, kai sutinki kokį senai matytą personažą ir jis žino kur keliavau ir ką veikiau. Mano blogas per šiuos keliavimo mėnesius sulaukė maždaug 3 tūkst. apsilankymų. Daugiausiai skaitytojų surinko pasakojimai apie Camino de Santiago. Ir toliau, iš visų senesnių įrašų, jie yra skaitomiausi. Taip įpratau rašyti, o dabar tam turiu labai daug laiko, kad kartas nuo karto prirašau tekstų praktiškai apie bet ką. Sandėliuoju juos kompiuteryje – gal kada nors panaudosiu kažkur.

„Turbūt tokioms kelionėms reikia daug drąsos?“ – klausė ne vienas sutiktas. Galbūt, tačiau kita vertus, aš neturiu ką prarasti. Neturiu nei šeimos, nei įsipareigojimų bankams, nei šuniuko, kurį reiktų šert, „daryti karjerą“ ar kaip kitaip save sprausti į visuomenės sukurtus stalčiukus irgi nenoriu. Aišku, man pasisekė, kad turiu šaunią kelionių partnerę. Svarbiausia žmonės, visa kita – butaforija, kurios atsikratyti galima labai lengvai. Pusantrų metų prašvaisčiau dirbdamas nekenčiamam darbe, tačiau būtent ilgos valandos prie kompiuterio įkvėpė pakeisti kursą nors kuriam laikui. Apie keliones ir nuotykius aš galvoju turbūt didesnę savo sąmoningo gyvenimo dalį, todėl viskas čia labai dėsninga.

Du su puse mėnesio per trumpas laikas kažką suvokti apie gyvenimą. O gal man viskas tiesiog per lėtai ateina į galvą. Vis dar nežinau, ką norėčiau veikti gyvenime, tačiau nebesuku dėl to galvos. Svarbiausia, kad tai ką darai, būtų smagu daryt. Labai linkiu visiems tokiu matu ir vertint viską. Jei kažkokia veikla neteikia malonumo, reikia mesti ir ieškoti kitos. Gyvenimas pernelyg įdomus ir spalvingas, kad aukotume jį uždirbinėdami kitiems milijonus, klausytume siauro mąstymo hipokritų pamokymų ir gyventume ne savo gyvenimus. Kelionės nėra vienintelis būdas įprasminti savo buvimą. Jų gausybė. Kiekvienam savo, tiesiog nepavarkit ieškot.

Camino de Santiago. Pradžia.

Kelios nelabai kokybiško miego valandos, tada ankstyvas skrydis į Paryžių, ilgas kratimasis autobusu iki Bayonne ir galiausiai trumpas iki Sean Jean Pied de Port. Išbraukę maždaug parą iš gyvenimo pradedame 800 kilometrų truksiančią kelionę.

Sean Jean Pied de Port gauname savo piligrimų pasus ir pradedame kulniuoti. Šios dienos planas – 27 kilometrai. Tai nėra itin daug, bet didžioji dalis maršruto eina į kalną, kas savaime viską apsunkina. Pirma dienos pusė buvo ganėtinai apniukusi, virš kalnų tvyrojo permatomas rūkas, tačiau vistiek žliaugėme prakaitu. Didžioji dalis maršruto asfaltuota danga, kuria kartas nuo kartas pralekia vienišas automobilis. Iš visų pusių stūkso kalnai, atsiveria Alpes primenantys slėniai, ganosi karvės, ožkos, avys ir kita fauna.

DSC_0015

 

DSC_0064

DSC_0063

Mūsų kuprinės sveria tikrai daugiau nei eilinio piligrimo ir antroje dienos pusėje vis labiau traukia prie žemės. Kadangi po Camino mūsų laukia savanorystė Portugalijoje, o bekeliaujant dar reikia ir kitokių reikalų sutvarkyt, teko įsimest ir kompą, ir palapinę, ir dar keletą smukmenų.

Aukščiausias mūsų šiandienos taškas 1400 m. Turbūt nesuskaičiuočiau kiek kartų per dieną pasakiau „bonjour“ ir „hello“. Dauguma piligrimų perkopę keturiasdešimt ar dar daugiau metų. Mūsų bendraamžių kol kas daug nesutikome.

Šį įrašą ištarškinau alberge. Bandysim atsigriebt neišmiegotas pastarųjų dienų valandas ir atsigauti po šiandienos kalninėjimo. Rytoj traukiam toliau. Turiu ant kojos mažą pūslę, Aistė irgi. Koks piligrimas be pūslių! Antroje dienos pusėje išlindusi saulė pasvilino nosis. Du raudonanosiai žmogeliukai tuoj eis miegot.

P. S. Sukelčiau daugiau nuotraukų, bet albergo internetas labai lėtas:(

Paskutinės dienos prieš išvykstant

Pradėjau skaičiuot dirbti likusias dienas ties 53. Laikas prabėgo nepastebimai  ir jau liko viso labo 2 varganos dienelės ir bus bye bye darbe, hello – Camino de Santiago. Šitą postą (kaip ir visus kitus aiškuJ) rašau ofise ir kažkaip net sunku patikėt, kad kitą savaitę tokiu pat metu jau nebesėdėsiu kėdėj, kurioj praleidau 18 mėnesių. Keista.

Paskutinį mėnesį Lietuvoje praleidau visai neproduktyviai: matyt tiek užsikimarinau braukydamas dienas kalendoriuj, kad nebebuvo noro kažką veikt. Dėl to nelabai buvo ką parašyti ir  į blogą, o dirbtinai spaust įrašus – nesinorėjo.

Kartais kyla noras brūkštelt ką nors apie politiką, maratoną ar dar kokią aktualiją, bet šitai grafomaniškai užgaidai reikėtų susirasti kitą platformą. Birželio 2 d. ankstyvą rytą iškeliaujam į Prancūzijos pusę ir bandysiu dokumentuot mūsų nuotykius, sąžiningai vilkdamas ant kupros kompiuterį. Tada šitas blogas įgaus tą pavidalą, kokį ir planavau jį pradėdamas.

Savaitgalis laukia intensyvus: reikia atsimojuot su šeima, bendradarbiais ir draugais, susikraut kuprinę ir išsivežt likusius daiktus. O jūs, jei čia netyčia užklydot, spaudžiat „like“ ir laukiat įrašų jau iš įvykio vietos. Peace!