Tag Archives: darbas

Kaip man patiko dirbti lentpjūvėj ir nepatinka ofise

work-sucksPo vienuolikos savaičių oficialiai tapsiu bedarbiu. Labai laukiu ir skaičiuoju likusį laiką! Atmetus šventines dienas, man liko atsikelti 53 rytus, 53 kartus išsivalyti dantis, numinti 461 kilometrą į vieną pusę ir tiek pat atgal. 53 rytus mano miegą pertrauks Eddie Vedderio „Rise“ ir 53 kartus pradėsiu naują darbo dieną.

Darbe išsivirsiu žalios arbatos, įsijungsiu Facebooką, sukrimsiu bananą, obuolį ar bandelę. Kažkada mano diena prasidėdavo kūrenant cigaretę statybų aikštelėj ir maklinėjant su specūra. Padirbęs ir fizinį, ir protinį darbą – šiuo metu nesu visiškai tikras, kur man patiko labiau. Idealiu variantu norėčiau savaitę dirbt fizinį, savaitę protinį darbą, kad neatsibostų. Ok, meluoju, idealiu variantu aš visai nenorėčiau dirbt.

Iš visų darbų, kuriuos esu dirbęs – labiausiai man patiko būti sargu. Saugojau vieną lentpjūvę, kurioje dar ir kas valandą kurstydavau didelį pečių, kad lentos greičiau džiūtų. Ten gyveno trys šunys ir katinas, kurie man palaikydavo kompaniją, naktim skaitydavau knygas studijoms ir niekas nelįsdavo į akis.

O dabar nuo pat ryto laiškai, skambučiai, klausimai, jokių šunų ir jokio degančios medienos kvapo. Steriliau, nereiškia geriau.

Sakoma, kad per gyvenimą reikia pasodinti medį, užauginti sūnų ir pastatyti namą. Medžių aš pasodinau kelis šimtus, o gal ir dar daugiau. Laikinai dirbau miško atželdintoju. Gaivus miško oras, gamta – geriau ir būt negali, tik po kurio laiko nugarą nukirsdavo. Tačiau už tai kažkur siūbuoja mano sodintos pušys.

Deja, būnant ofisiniu planktonu moka daugiau negu už medžių sodinimą ar pečiaus kūrenimą. Taigi miško romantiką teko iškeisti į skrebenimą klaviatūra, įtampą, rutiną ir dūsavimą žiūrint į Neries vingį, kurį matau kas dieną pro langą. Ilgainiui šilta užuovėja ir atlyginimas pradeda nebemotyvuoti, nes norisi tikėti, kad gyvenimas yra šis tas daugiau nei darbas, daiktai ir savo tariamų malonumų tenkinimas.

Puikus gyvenimas yra pavyzdžiui karvių: vaikštinėji visą dieną po pievą, žolę rūpšnoji, nei tau į darbą eit, nei apie pinigus galvot. Jeigu galvojat, kad aš čia juokauju – tai ne, visai nejuokauju.

Kadangi žolėdžiu kol kas man nesišviečia tapt, nuo ofiso pavargau, o lentpjūvė irgi jau tik romantiškai miglota praeitis, teks pradėt visiškai naują gyvenimo etapą. Jei visi planai išdegs, birželį su Aiste būsim Ispanijoj, liepą – Portugalijoj, rugpjūtį, tik aš – Elbruse, rugsėjį, vėl abu – Indijoj. Kuris laikas dar užtruks kol apsiprasiu su mintim, kad jau greitai viskas bus kitaip, bet nekantrauju prasukt tuos du su puse mėnesio.

Ketvirčio amžiaus krizėj

Plan A or B trategy Change Or DilemaNuolatos pabrėžiama, koks svarbus ir sunkus žmogus gyvenime mokyklos baigimo laikotarpis, kuomet turime rinktis būsimąjį gyvenimo kelią. Tačiau niekas kažkodėl nesakė, kad daug sunkesni metai yra po visų mokslų, kada įvyksta tikroji akistata su savarankišku gyvenimu.

Kažkada buvo paprasta

12 mokyklos ir 6 studijų metus, mano gyvenime viskas buvo aišku: pasakyta, kada egzaminai, pamokos, paskaitos, kada keltis, buvo ribotas pasirinkimas veiklų, darbų ir pinigų. Studijuodamas žinai, jei dabar esi antrame kurse, tai kitąmet būsi trečiame. Galvos sukt dėl nieko nereikia, tiesiog darai ką privalai daryt ir tiek.

Visada galvodavau, kai baigsiu studijas, va tada tai gyvensiu! Dar studijuodamas magistrantūroje susiradau darbą, kurį dirbu jau 15-ą mėnesį. Uždirbu beveik 3k. Lt į rankas, kas Lietuvos mastais visai neblogai. Sakytumei, gyvenk ir džiaukis gyvenimu. Deja, savo darbo nekenčiu ir net neįsivaizduoju ką norėčiau dirbti, kad man patiktų ir ilgainiui neatsibostų. Dar prieš kokius metus atrodė, kad žinau ko noriu iš gyvenimo, tačiau šiuo metu esu palaida bala. Rudenį planuoju išvykti į stažuotę, savanoriauti ar dar kur nors, nes Lietuvos jaučiuosi smarkiai persisotinęs. Gal tada susidėlios visi šarabanai į savo vietas.

Apie (ne) norą būti sėkmingu

Būdamas 25 metų neįsivaizduoju ką norėčiau veikti ir neturiu gyvenimo vizijos. Žinau viena, kad noriu keliauti, o be šito daugiau niekas į galvą ir neateina. Šiais laikais, kai visą pasaulį apėmusi visuotinio darboholizmo ir noro būti sėkmingu manija, jaučiuos kaip balta varna. Aš nenoriu arti ir uždirbinėti kitiems pinigus. Aš noriu turėti daug laisvo laiko ir juo mėgautis. Nenoriu lenkt nugaros 40 ar dar daugiau valandų per savaitę. Iš visų pusių girdžiu „noriu prasimušt“, „noriu uždirbt“, „noriu sukurt savo verslą“. O kam? Tam, kad paskęstume darbuose ir prisipirktume brangesnių daiktų, geresnių mašinų bei kitokio šlamšto?

Neprabunda manyje ir tėvystės instinktas. Šiek tiek keista, kai mano bendraamžiai jau čiūčiuoja vaikus, ima banko paskolas ir sėkmingai įsilieja į sistemą, o aš vis dar svaičioju apie Aliaskas.

Jaučiuosi įspraustas tarp dviejų savojo aš tapatybių: vienos, kuris nori būti sėkminga ir uždirbti dar daugiau, ir kitos – kuriai visiškai nusišvilpt ant šitų dalykų. Sunki ta integracija į suaugusiųjų pasaulį. Niekas to nesakė nei mokykloj, nei universitete. Stengiuosi nepridaryti jokių kraštutinių sprendimų, nes manau, kad logiškiausia būtų suderinti šiuos du pasaulius. Stažuotėje nušaučiau du zuikius (et vargšai zuikiai):  pagausinčiau ir darbinės patirties bagažą, ir pakeliaučiau. Nors šiuo metu tai visiškai netraukia iš vieno ofiso įlįsti į kitą ofisą.

 Ir pabaigai sociologinių skaitinių

Sociologai tokį gyvenimo tarpsnį, kai įpusėjęs trečiąją dešimtį nežinai ko nori, įvardija „besiformuojančios suaugystės“ terminu. Socialioj sociologijoj yra pora labai įdomių tekstų šia tema. Čia vienas, čia kitas. Aukso žodžiai:

„Kartais liūdna matyti, kad žmogų graužiantis kirminas tėra blogo požiūrio sukonstruota fikcija. Kitaip sakant, žmogus pradeda jaustis blogai, kai jo gyvenimo būdas neva statistiškai reikšmingai nukrypsta nuo NORMALIŲ standartų. Bet, mano manymu, kartais tikra laimė yra „gyventi taip kaip gyvenasi“, nesistengiant savęs dirbtinai uždaryti kuriame nors iš šešių stalčiukų. Jei išmoksti nuoširdžiai „gyventi taip kaip gyvenasi“, pradedi jausti natūralų malonumą GYVENTI savo nepakartojamą gyvenimą:)“