Tag Archives: dviračiai

Apie važiavimą į darbą dviračiu

2014-03-18 16.55.44Jau beveik mėnesį į darbą važinėju dviračiu. Važinėdavau ir anksčiau, kai būdavo geras oras. Šią savaitę subjurus orams nusprendžiau iš principo šito užsiėmimo neatsisakyti. Tokiu būdu protestuoju prieš iš visų pusių sklindančius verkšlenimus: koks blogas oras, kaip šalta, negaliu niekur išeiti iš namų ir t. t.

Aš irgi nesu lietaus, vėjo ir šalčio gerbėjas, bet ilgainiui supratau, kad ir su prastu oru galima susidraugaut. Sakoma, kad nėra blogo oro yra tik netinkama apranga. Vis dėlto šaltasis metų laikas Lietuvoje nėra jau toks ypatingai šaltas, kad reikėtų kažkaip ypatingai apsirengti. Dviračiu važinėju su paprastais rūbais ir sušalęs nesijaučiu. Mano kasdienis maršrutas pirmyn – atgal apie 17 kilometrų. Visada smagu pamatyti kitą dviratininką, ypač, kai šiuo metų laiku jų dar tiek nedaug. Tada pasijauti esąs kažkokios ypatingos bendruomenės narys.

Aišku, visiškai kitaip atrodo, kai stotelėje laukiame autobuso ar esame priversti nueiti keletą šimtų metrų iki mašinos. Kai lauke užsibūni ilgiau galiausiai kūnas prisitaiko prie oro sąlygų, o intensyviai judant apie šaltį išvis pamiršti. Tačiau, visada, patogiau yra skųstis, kaltinti orą, batus ar dar ką nors negu pajudinti subinę.

Ganėtinai keista, kad lietuviai kaip gan nepalankaus klimato zonoje gyvenanti tauta, visiškai nesusidraugavus su savo  oru. Skandinavijos šalyse orai dar prastesni, bet žmonės aktyvūs išlieka ištisus metus. Būtų galima samprotauti, kad niekas nei mokykloj, nei dar kur nors niekada nepasakojo, kad judėti yra gerai, neskatino sveikai gyventi ir sveikai mąstyti. Nežinau gal per tuos septynerius metus, kai baigiau mokyklą kažkas ir pasikeitė, bet mano laikais tai niekas nieko neskatino, o per kūno kultūros pamokas visi veikė ką norėjo.

Šita rašliava noriu pasakyt, kad savaitgalis lovoje su kompu, nes lauke šalta nėra pasirinkimas. Aš nesakau, kad dabar reikia pulti visiems į lauką, eit į žygius, važiuot į darbą su dviračiais ir t. t. Tačiau išlindus iš savo pseudo komforto zonos atsiveria visiškai kiti horizontai. Miestas per troleibuso langą, mašinos veidrodėlį ir važiuojant dviračiu visiškai skirtingas. Kuo lėčiau judi, tuo labiau gali atkreipti dėmesį į detales, pamatyti paprastus dalykus, žmones, pastatus. Kai nesipyksti su gamta, o supranti, kad esi jos dalis, su krušom, sniegu ar škvalais, viskas daug smagiau atrodo.

Dviračiu po Nemenčinės apylinkes

Savaitgaliui susiplanavom pasivažinėjimą dviračiais po Vilniaus rajoną, maršrutu Nemenčinė – Raudondvaris – Liucionys – Bezdonys.

Iš namų išsikrapštom apie 10.30. Važiavimas Nemenčinės plentu nėra pats smagiausias dalykas pasaulyje: iki pat Nemenčinės driekiasi ganėtinai prastos būklės dviračių takas, kuriuo reikia pasikratyti apie 20 kilometrų. Aišku, galima važiuoti plentu, ir keli mus aplenkiantys dviratininkai taip ir daro, bet aš nepasitikiu lietuvių vairavimo galimybėmis ir verčiau renkuosi duobėtą, bet saugesnį kelią.

Už poros kilometrų nuo Nemenčinės sukame į dešinę link Raudondvario. Internete perskaičiau, jog Raudondvaryje kadaise buvo viena didžiausių alaus daryklų Lietuvoje, lentpjūvė ir vandens malūnai. Šiandien šio kaimelio vaizdas mažų mažiausiai groteskiškas: dvaras ir jo pastatai apgriuvę, kai kurių apskritai tik viena kita siena likus. Netoliese stūkso kelios trobos, laksto vaikai ir visas šitas peizažas atrodo ganėtinai slogiai.

20140301_125952

20140301_125445

20140301_125440

20140301_125745Pavažiavę dar porą kilometrų privažiuojame Liucionis. Prieš išvažiuodamas perskaičiau, jog Liucionyse susirandi kabantį tiltą, pereini į kitą pusę ir pasieki Skališkių olą. Tiltas buvo kaip iš įtempto veiksmo filmo: visas klibantis, lentos kai kur akivaizdžiai supuvę. O svarbiausia – juo kiekvieną dieną naudojamasi. Vietinė moteris pasakojo, kad ne vienas žmogelis yra įkritęs į Nerį ir tai neatrodo labai neįtikėtina. Šiaip ne taip transportuojamės su dviračiais į kitą pusę. Perėję sužinom, kad ne per tą tiltą persikėlėm, nes į Skališkių olą veda dar kažkoks kitas. Nusprendžiam, velniai nematė tos olos, bus kitam kartui ir pasirenkam improvizacinį važiavimą per mišką. Jame sutinkame porą kupriniuotų vyrukų, sakosi keliaujantys iki Nemenčinės ir naktį praleis miške. Respektas!

20140301_131147

Miškui pasibaigus išvažiuojame į asfaltuotą kelią ir ramiai pasiekiame Bezdonis. Ūsuotas dėdė rusiškai papasakoja, kur rasti paskutinį mūsų lankytiną objektą Bezdonių – Arvydų dvarą. Dvaras iš tolo raudonuoja sutvarkytas, kieme stovi G klasės mersedesai ir bėgioja mažas smalsus ciuckis. Neblogas kontrastas lyginant su Raudondvario vaiduokliu, bet kažkaip pernelyg steriliai atrodo.

20140301_144812

Toliau kelias vingiuoja link Vilniaus, pakeliui prie Balžio ežero užbaigiame paskutinius arbatos likučius ir jau už valandos home, sweet home.

Pasivažinėjimo statistika

Raideriai: 2
Numinta kilometrų: 60
Suvalgyta sumuštinių: 4
Išgerta arbatos: 0,5 l
Laikas: ~5 val.
Šunys užpuolikai: 3