Tag Archives: kelionės

The mysterious neighbour from the East: a short escape to Belarus

20160611_151630

Belarus is often called „the last dictatorship in Europe“. The image of this country is surrounded by dozens of prejudices and the media always shows it in the negative light. Violations of the rights to freedom of speech, poverty and a president who is in the office since 1994 doesn’t sound very tempting to me as well. But still, it’s the neighbour of Lithuania with whom we have the longest border. So me and Viktorija headed to Belarus to create our own opinion.  Continue reading

Hiking in Rishikesh

It’s been five months since I’m in India and I find myself thinking more and more about home. What I miss the most is being invisible, being able just to walk down the street without thousands of curious eyes watching me. I am tired of chaos, noise and pollution in Indian streets. I miss proper order, cleanliness and freedom. As soon as you cross the threshold of the street – you can never be relaxed. That’s the kind of life is in here.  Continue reading

Auroville – a community for peace and harmony in the middle of Indian chaos

DSC_0997Utopian communities were extremely popular in XIX c., when people wanted to create a better world – free from social stratification, injustice and restrictions. However, most of them didn‘t last more than a few years.

Auroville, established in 1968 is a place where people from all over the world come to live, volunteer or just visit. The main values of this community is equality, diversity of all religions, nations, and peace. There are about 2500 people who can call themselves as Aurovillians, also you can find a lot of local Indians working here, international volunteers and tourists. Continue reading

On the road again: Hampi, temples and boulders

DSC_0790January was the last month of our internship at Niraj International School. I spent really nice time there, but I was eager to go out of Hyderabad as soon as possible and to explore other parts of India.

An auto rickshaw driver, which took us to the train station, instead of farewell said „Thank you for visiting my country“. That was probably the nicest thing I have ever heard from drivers in Hyderabad. He didn‘t know that our journey has just begun.  Continue reading

Kerala (II): riding with elephants and feeding monkeys

DSC_0097Kerala is called – a green state of India and that is not surprising at all. There are palm trees growing on every corner and a vast variety of other plants. Places that is not touched by human intervention looks like a small jungle here. As a person from North Europe I admire coconuts and bananas growing in every yard. Funny, because people from Asia admire apple trees growing in our gardens. Moreover, before coming here I didn‘t know that there are so many species of bananas and they all have a different taste. Continue reading

Kur mano kuoka arba kaip mane indai veda iš kantrybės

Bent keletą kartų per dieną dingsta elektra ir internetas. Kartais dingsta ir vanduo. Gerai, kad ne viskas iš karto. Mano driežas vis dar kasryt ištikimai mane lanko, o pasieniu retsykiais prabėga vieniša pelė: mano zoologijos sodas auga! Pastaruoju metu draugauti su uodais sekasi geriau, bet mane puola kita padarai, angliškai „bed bugs“ vadinami. Nesu tikras koks lietuviškas atitikmuo. Tai dabar bandau jų populiaciją tokiu purškalu naikinti.

Po dvylikos dienų Indijoje, pagaliau pirmą sykį šiek tiek palijo. Gaiviau nuo to, deja, nepasidarė. Bet kuriuo paros metu čia tvanku, o dienomis gerokai spigina saulė. Oras mieste su kiekviena diena atrodo vis labiau dulkėtas ir užterštas. Apėjom porą vaistinių, ieškodami kuo būtų galima pridengti kvėpavimo takus, bet kol kas nesėkmingai. Ir nekeista: nuo užterštumo besisaugančių vietinių vos vienas kitas.

DSC_0628

Indijoje šiuo metu vyksta dešimties dienų, hinduzimo deivės Durgos šventė – Navratri. Taigi mūsų kaiminystėje kiekvieną dieną nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro per didžiulius garsiakalbius transliuojamos indiškos dainos, maldos ir kitos linksmybės. Mūsų kambariuose viskas girdisi kuo puikiausiai, todėl baigiam išprotėti. Kartais jie padaro pertrauką, tada galima šiek tiek atsikvėpti, paskaityti knygą ir pan. Tačiau kitu metu tiesiog garsiai klausausi muzikos, kad ji užgožtų monotonišką iš garsiakalbių sklindantį vyro balsą. Kai rašau šį įrašą irgi sėdžiu su ausinėmis.

Karts nuo karto gatvėje nepažįstami žmonės užklausia iš kur mes ir dar ranką taikosi paspaust. Tai čia, kai būnam dviese. Aistė su dar pora merginų buvo prekybos centre, ten ją fotografavo ir slaptai, ir atvirai, ir kalbino – žodžiu dėmesio į valias. Kai būnam kartu, indai laikosi santūriau.

Šitie paprašė su mumis nusifotografuoti, tai aš savo ruožtu irgi padariau kadriuką mūsų archyvui.

Šitie paprašė su mumis nusifotografuoti, tai aš savo ruožtu irgi padariau kadriuką mūsų archyvui.

Tiksliau laikėsi iki tol, kol nuvykome į Golcondos fortą. Golconda – maždaug X a. pradėti statyti įspūdingi gynybiniai įtvirtinimai, nuo kurių atsiveria tiek miesto panorama, tiek pats fortas. Įėjimo kaina indams – 5 rupijos, o ne indams – 100 rupijų. Mūsų pinigais kaina vos 4-5 litai, bet vis tiek kažkaip keista mokėti net 20 kartų daugiau.

DSC_0588 DSC_0603

Golcondoje pasijutom kaip kino žvaigždės: vienas po kito indai prašė su mumis nusifotografuoti. Pradžioje su keletu taip ir padarėme, bet po to šitas žaidimas mums atsibodo ir pradėjom visiems sakyti „no“. Kur tik nueinam, žiūrėk jau atlekia kas nors su telefonu arba fotoaparatu. Kiti šiaip nufotografuoja net neatsiklausę. Nežinau, kas jiems šitam forte galvas susuko, bet pasijautėme lyg būtume vienas iš turistinių objektų. Tas fortas iš tiesų mums patiko ir turbūt dar kažkada čia sugrįšim, bet žmonių lindimo į akis buvo perdaug ir kartais pati ranka imdavo kuokos ieškot. Arba dar geriau alpinistinio ledkirčio.

Grįžtant autobuso reikėjo laukti nedidelėje aikštelėje, kurioje prie mūsų lindo autorikšų vairuotojai ir išmaldos prašytojai. Viena pasitaikė itin įkyri ir nenustojo kaulyti išmaldos net mums įsėdus į autobusą. Taktika čia labai paprasta – išvesk žmogų iš kantrybės, kol duos pinigų. Indijoje skurdas ant kiekvieno kampo ir dalydamas išmaldą tu jo nesumažinsi. Davus vienam, prisistatys dar penki. Ir nervina, ir gaila jų. Vienintelė išeitis, kad ir kaip žiauriai nuskambės – atbukti.

Indiškas margumynas

Indiškas margumynas

Apie driežus ant lubų ir vietinį transportą

Pirmas dvi naktis tapau vietinių uodų skanėstu. Trečiąją naktį į pasaulį paleidau šiokią tokią strategiją: palikau duše šviesą, kad vargšai vabzdžiai matytų kur skristi tamsoje ir neatsitrenktų į mano miegantį, prakaituotą kūną. Taip pat išsipurškiau kažkokia priemone nukreipiančia juos teisinga linkme. Situacija iškart pagerėjo. Tiesa, pernakt įjungta šviesa pritraukė kitų padarų. Eidamas miegoti kilsteliu galvą į lubas, o ten driežas šalia lempos šildosi. Ir jam taip ta lempa patiko, kad ten pat radau jį ir ryte. Įsigyti naminių gyvūnėlių Indijoje pasirodo daug pastangų nereikia.

DSC_0492

Kelias dienas maklinėję Hyderabado gatvių raizgalynėje, pagaliau nuvykome į pirmą lankytiną objektą – Birla Mandir šventyklą. Nuo jos viršaus atsiveria miesto panorama, kiek matai į toli, vien namai, namai visur. Kadangi mes vis dar gyvename miesto pakraštyje, iki šventyklos kratėmės autorikša, o po to autobusu kokias pusantros valandos.

DSC_0518

Pasiekęs savo stotelę autobusas kartais net nesustoja, o tiesiog prilėtina, todėl keleiviams tenka tiesiogine to žodžio prasme įšokti arba iššokti iš autobuso. Viduje baisingai karšta, nes oro temperatūra lauke virš 30 laipsnių. Žmonių prisigrūdę gausybė ir šitoje grūstyje pirmyn atgal kažkokiu būdu vaikšto kontrolierius, kuris pardavinėja bilietus. Į autobusą bandant patekti ne pačiam švariausiam ir tikriausiai kažko pavartojusiam vyriškiui, kontrolierius jį nustumia ir neįleidžia į vidų. Kol kas nepasitaikė, kad žmonės viešajame transporte smirdėtų, kas ypač dažnai pasitaiko važiuojant vasarą Lietuvoje. Taigi, štai tau ir Indija.

DSC_0508

DSC_0522

Atgal mus jau vežė autobusas su kondicionieriumi. Tiesa, jei anas kainavo 16 rupijų, tai šitas net 33. Kai kuriuose autobusuose vyrai sėdi autobuso gale, o moterys priekyje. Ir tik pabandyk ne savo zonoje atsisėsti, iš karto tave indiškai pamokys ir pamos ranka, keliauk į galą pas vyrus.

Įdomiausia su autorikšomis. Normaliai jomis, įskaitant ir vairuotoją, gali važiuoti šeši žmonės. Tačiau susigrūda ir 8. Gale yra įprastinė sėdynė, o priekyje tokia, kad du žmonės atsisėdę vairuotojui iš šono, gauna sėdėt tik po pusę užpakalio. Mistiniu būdu priekyje visada dar ir ketvirtas įsitaiso. Moterys autorikšos priekyje nesėdi. Būna įlendam į galą ir staiga ateina porą moterų, „Sir“ linkteli galva vairuotojas. Aš jau suprantu jo užuominą ir sėduosi šalia į priekį, užleisdamas moteriškėms galą. Susiglaudžiam pečiais ir lekiam.

Keliu ramiai nepasivaikščiosi, nes autorikšų vairuotojai važiuodami pro šalį būtinai pasiūlys savo paslaugas. O jei tu baltas, visiems atrodo, kad tik to tu ir maklinėji šalia gatvės. Tų autorikšų tiek daug, kad kartais atsibosta visiems atsakinėti. Ugdau kantrybę.