Tag Archives: ketvirčio amžiaus krizė

Kodėl bijome keisti savo gyvenimą?

fear-is-in-your-head1Nors mano blogas gyvuoja dar visai nesenai, jau galima išskirti tam tikras skaitymo tendencijas. Daugiausiai dėmesio sulaukęs įrašas „Ketvirčio amžiaus krizėj“ paskatino toliau plėtoti temą ir aptarti, kas trukdo gyventi taip, kaip norime ir ką daryti, kad ketvirčio amžiaus krizė neužsitęstų.

Baimė kažką keisti

Pagrindinis dalykas, kuris trukdo žmonėms keisti savo gyvenimus yra baimė. Baimė likti paskutiniu, nespėti į traukinį, neturėti gero darbo ir t. t. Nuo pat mažumės mes buvome auginami pagal modelį mokykla – universitetas – darbas – vedybos – vaikai – pensija. Visas šis modelis yra pagrįstas savotiškomis lenktynėmis su savimi ir kitais. Dauguma bijo nukrypti nuo šio modelio, nes  už jo ribų prasideda nesaugumo zona. Vienu metu aš irgi buvau įsitvėręs šio modelio ir tik nesenai pradėjau reflektuoti visai kitokį gyvenimo būdą. Tuo metu galvojau apie karjerą, pinigus, valdžią, tačiau galiausiai suvokiau, kad po daugybės metų mes prisiminsime ne ofise praleistas valandas, o įspūdžius, nuotykius ir iššūkius. Mūsų gyvenimas pernelyg trumpas, kad galėtume leisti prabangą didesniąją jo dalį praleisti uždirbinėjant pinigus kitiems.

Tikriausiai ne vieną nervina ir giminaičių klausinėjimai „kada vaikučių pirksit?“, „ar negalvojat apie savo būstą?“, „ar ne laikas surimtėt?“ ir t. t. Reikia tik prisiminti pro kokią „teisingo gyvenimo būdo“ propagandos mašiną praėjo visos tos „teisingai gyvenančios“ tetutės ir suvoksime, jog nereikia nervintis dėl žmonių reakcijos į tai, kaip gyvename, nes jų nuomonė dirbtinai suformuota.

Jei nežinai ko nori – nereikia skubėti griebtis bet kokių studijų, bet kokio darbo ir bet kokio partnerio. Mes turime galybę laiko ieškoti savęs ir nėra gyvenime kažkam tinkamo momento – visas laikas yra tinkamas. Aš manau, kad ir kaip kartais sunku, bet reikia gyventi kaip gyvenasi, nesistengiant sprausti savęs į rėmus.

O ką pagalvos kiti?

Mes net patys to nesuvokdami esame įtakojami tėvų, visuomenės ir draugų. Visi iš mūsų tikisi tam tikro rezultato gyvenimo lenktynėse. Natūralu, kad jų nuomonė mums svarbi ir mes jų nenorime nuvilti. Bet iš tiesų tai yra viena didžiausių klaidų, kai stengiamės įtikti kažkam ir pateisinti jo lūkesčius. Tokiu būdu, abiturientai sustoja į ekonomikas, nes jų tėvai prieš penkis metus perskaitė, kad tai perspektyvi specialybė, biuro darbuotojai metai iš metų kankinasi nekenčiamame darbe, o didžioji dalis tiesiog atbunka nuo visko ir „gyvena, nes visi taip gyvena“. Nėra vieno teisingo gyvenimo būdo ir vieno teisingo patarimo, tačiau žinau, kad „gyventi taip, kaip gyvena visi“ yra didžiausia klaida, kurios draugiškai siūlau nedaryti.

Mes patys savo priešai

Dažnai ir mes patys esame pokyčių priešai. Bijome nežinomybės, bijome neturėti pinigų arba tingime kažką keisti. Studijų metu yra galimybių išvykti studijuoti pagal Erasmus mainų programą, tada atlikti užsienyje praktiką, iškeliauti į Work and Travel ar šiaip savanoriauti. Aš nepasinaudojau nė viena iš šių galimybių. Minčių buvo, bet matyt baimė ir nesugebėjimas išeiti iš komforto zonos nugalėdavo. Nesakau, kad būtinai reikia kažkur važiuoti, iššūkių galima surasti visur, bet žmogeliukams ir mažos, posovietinių kompleksų kamuojamos, Rytų Europos šalelės, vis dėlto tai itin rekomenduotina.

Kaip žinoti ko nori?

Atsakymas vienas – bandyti viską. Didžiausias šių laikų mitas yra, kad neturime laiko. Laiko visuomet atsiranda internetui, alaus gėrimui ar šiaip šudinėjimui. Produktyviai išnaudojant savo laiką, nebijant keisti savo gyvenimo, galime patirti nuostabių dalykų. Pažįstu žmonių, kurie per studijų metus nedalyvavo niekur ir spėkit kokioj institucijoj jie dabar sėdi užsiregistravę su savo bakalauro ar magistro diplomais? Visai kitokia situacija su tais, kurie kažką veikė, kurie ieškojo savęs ir nebijojo nerti į nežinomybę. Niekada nesužinosime ko norime iš gyvenimo, jei nieko nebūsime pabandę.

Mano pokytis vėlyvas, aš tik dabar pradedu suvokti kaip noriu gyventi. Pykstu ant savęs, kad nesu nuveikęs daugiau, kad kažkas neatėjo ir laiku neįspyrė į šikną. Dabar galiu tik stengtis nekartoti praeities klaidų ir labai linkiu, kad ir kiti jų nekartotų.

Šie įrašai apie gyvenimo pasirinkimus man yra savotiška terapija ir būdas visų pirma pačiam sau išsikristalizuoti paprastas ir elementarias tiesas. Jei nors vienas žmogus, bent sekundei susimąstys, vadinasi buvo verta. Nemanau, kad šiame įraše pasakiau kažką naujo, tačiau kol neperskaitai juodu ant balto, kartais nesusimąstai apie, atrodo, elementarius dalykus.

Susiję įrašai:

Ketvirčio amžiaus krizėj

Ketvirčio amžiaus krizėj

Plan A or B trategy Change Or DilemaNuolatos pabrėžiama, koks svarbus ir sunkus žmogus gyvenime mokyklos baigimo laikotarpis, kuomet turime rinktis būsimąjį gyvenimo kelią. Tačiau niekas kažkodėl nesakė, kad daug sunkesni metai yra po visų mokslų, kada įvyksta tikroji akistata su savarankišku gyvenimu.

Kažkada buvo paprasta

12 mokyklos ir 6 studijų metus, mano gyvenime viskas buvo aišku: pasakyta, kada egzaminai, pamokos, paskaitos, kada keltis, buvo ribotas pasirinkimas veiklų, darbų ir pinigų. Studijuodamas žinai, jei dabar esi antrame kurse, tai kitąmet būsi trečiame. Galvos sukt dėl nieko nereikia, tiesiog darai ką privalai daryt ir tiek.

Visada galvodavau, kai baigsiu studijas, va tada tai gyvensiu! Dar studijuodamas magistrantūroje susiradau darbą, kurį dirbu jau 15-ą mėnesį. Uždirbu beveik 3k. Lt į rankas, kas Lietuvos mastais visai neblogai. Sakytumei, gyvenk ir džiaukis gyvenimu. Deja, savo darbo nekenčiu ir net neįsivaizduoju ką norėčiau dirbti, kad man patiktų ir ilgainiui neatsibostų. Dar prieš kokius metus atrodė, kad žinau ko noriu iš gyvenimo, tačiau šiuo metu esu palaida bala. Rudenį planuoju išvykti į stažuotę, savanoriauti ar dar kur nors, nes Lietuvos jaučiuosi smarkiai persisotinęs. Gal tada susidėlios visi šarabanai į savo vietas.

Apie (ne) norą būti sėkmingu

Būdamas 25 metų neįsivaizduoju ką norėčiau veikti ir neturiu gyvenimo vizijos. Žinau viena, kad noriu keliauti, o be šito daugiau niekas į galvą ir neateina. Šiais laikais, kai visą pasaulį apėmusi visuotinio darboholizmo ir noro būti sėkmingu manija, jaučiuos kaip balta varna. Aš nenoriu arti ir uždirbinėti kitiems pinigus. Aš noriu turėti daug laisvo laiko ir juo mėgautis. Nenoriu lenkt nugaros 40 ar dar daugiau valandų per savaitę. Iš visų pusių girdžiu „noriu prasimušt“, „noriu uždirbt“, „noriu sukurt savo verslą“. O kam? Tam, kad paskęstume darbuose ir prisipirktume brangesnių daiktų, geresnių mašinų bei kitokio šlamšto?

Neprabunda manyje ir tėvystės instinktas. Šiek tiek keista, kai mano bendraamžiai jau čiūčiuoja vaikus, ima banko paskolas ir sėkmingai įsilieja į sistemą, o aš vis dar svaičioju apie Aliaskas.

Jaučiuosi įspraustas tarp dviejų savojo aš tapatybių: vienos, kuris nori būti sėkminga ir uždirbti dar daugiau, ir kitos – kuriai visiškai nusišvilpt ant šitų dalykų. Sunki ta integracija į suaugusiųjų pasaulį. Niekas to nesakė nei mokykloj, nei universitete. Stengiuosi nepridaryti jokių kraštutinių sprendimų, nes manau, kad logiškiausia būtų suderinti šiuos du pasaulius. Stažuotėje nušaučiau du zuikius (et vargšai zuikiai):  pagausinčiau ir darbinės patirties bagažą, ir pakeliaučiau. Nors šiuo metu tai visiškai netraukia iš vieno ofiso įlįsti į kitą ofisą.

 Ir pabaigai sociologinių skaitinių

Sociologai tokį gyvenimo tarpsnį, kai įpusėjęs trečiąją dešimtį nežinai ko nori, įvardija „besiformuojančios suaugystės“ terminu. Socialioj sociologijoj yra pora labai įdomių tekstų šia tema. Čia vienas, čia kitas. Aukso žodžiai:

„Kartais liūdna matyti, kad žmogų graužiantis kirminas tėra blogo požiūrio sukonstruota fikcija. Kitaip sakant, žmogus pradeda jaustis blogai, kai jo gyvenimo būdas neva statistiškai reikšmingai nukrypsta nuo NORMALIŲ standartų. Bet, mano manymu, kartais tikra laimė yra „gyventi taip kaip gyvenasi“, nesistengiant savęs dirbtinai uždaryti kuriame nors iš šešių stalčiukų. Jei išmoksti nuoširdžiai „gyventi taip kaip gyvenasi“, pradedi jausti natūralų malonumą GYVENTI savo nepakartojamą gyvenimą:)“