Tag Archives: nevykėliai

Niekas nenori būti nevykėliu

imagesKadaise klasė buvo prigimtinis dalykas: jei gimei valstiečiu, tai tikrai bajoru netapsi. Gimei turtingas – tikėtina ir būsi turtingas, jei vargšas – vargšas. Viskas buvo nulemta ir tokia tvarka buvo visiems savaime suprantama, todėl niekas per daug galvos dėl tokios hierarchijos nesuko.

Išbujojus kapitalizmui, klasės išnyko. Kiekvienas pasidarė savo likimo kalviu. Taigi tik nuo paties žmogaus pasidarė priklausoma, ar jis taps kažkuo, ar niekuo. Būdamas juodanagio amatininko sūnelis vargiai galėjai pasvajoti apie draugystę su kokia nors grafaite, o šiais laikais niekas nedraudžia biednam kaimo berniokui rėžt sparną aplink kokio nors pramonininko dukrelę.

Visi nori būti sėkmingi

Gyvenant tokiomis sąlygomis, kai gali elgtis su savo gyvenimu kaip nori, niekas nenori būti nesėkmingu stuobriu. Visi nori būti gražūs, turtingi, turėti gerą darbą ir statusą. Man kartais keista matyti dvidešimtmečius studenčiokus, savanoriškai įsispaudusius į švarką ir kaklaraištį ir demonstruojančius, kokie jie yra rimti, tikri jaunieji ilja laursai ir arvydai avuliai. Svarbiausias jų gyvenimo tikslas – prasimušti.

Vartotojiška visuomenė mums įpiršo kas yra sėkmingas žmogus, kaip jis turi atrodyti, kaip elgtis, su kuo bendrauti, kokius prekinius ženklus kultivuoti. Pažiūrėkite, kaip šiais laikais visi mojuoja iPhone, fotografuojasi Facebookui su Jack Daniel‘s buteliu ar pritariamai spaudinėja „Like“ mygtuką po Užkalnio postais. Viskas tik dėl to, kad norima kažkaip „atrodyti“, susikurti tapatybę, kuri apibrėžia tave kaip „fainą, linksmą, sėkmingą“ žmogų.

Daliai talentingesnių ir darbštesnių tas švarkas ir kaklaraištis ilgainiui tam neatskiriama gyvenimo dalimi. Ir aš nesakau, kad tai yra blogai. Bet aš prieš sėkmingo gyvenimo būdo fetišizavimą, kai niekas apart to nebėra svarbu ir pinigai tampa tikslu, o ne priemone.

Gero gyvenimo iliuzijos vaikymasis

Tie, kuriems ne taip pasiseka, keliauja dirbti į užsienį. Savam krašte „nelygis“ dirbti pardavėju, tinkuotoju ar vairuotoju. Geriau važiuoti ten, kur niekas tavęs nemato, kur niekas negali pabaksnoti pirštu ir priminti, tai ką ir pats žinai – esi nevykėlis. Aišku, atlyginimai Lietuvoje irgi neskatina čia būti darbininku. Bet ne piniguose esmė, esmė vartojime. Esmė turėti naują telefoną, mašiną, butą ar dar kažką. Vartojimas niekada nesuteikia pasitenkinimo, nes mes visuomet jaučiame stygių, kad ir kiek visko turėtume. Taip ir ritasi vienas po kito nauji iPhone: pirmas, antras, trečias, ketvirtas – kiek jau jų yra? Svarbu suspėti įsigyti.

Besivaikydami sėkmingo gyvenimo iliuzijos tik apgaudinėjame save: alkoholiu, narkotikais, besaikiu naršymu internete – bet kuo, kad tik trumpam pabėgti, pasimiršti, atsijungti, užslopinti įkyriai lendantį vidinį balsą, kad something is fucked.

Pabaigai

Aš nesu antikapitalistas, žaliasis, socialistas, anarchistas ar dar koks marginalas. Man patinka geri daiktai, bet jie nėra svarbiausias dalykas. Svarbiausia išlaikyti adekvatų santykį su mus supančia aplinka, žmonėmis ir daiktais. Aš nesakau, kad nereikia nieko dirbti, siekti ir tobulėti. Turiu du švarkus, bet neturiu kaklaraiščio. Gyvenimas susideda iš daugybės smulkmenų, tuo jis ir unikalus. Kai gyvenimas tampa vien tik „kaip tapti sėkmingu“ projektu jis tampa bevertis. „The freedom and simple beauty is just too good to pass up“.