Tag Archives: pokyčiai

Kodėl bijome keisti savo gyvenimą?

fear-is-in-your-head1Nors mano blogas gyvuoja dar visai nesenai, jau galima išskirti tam tikras skaitymo tendencijas. Daugiausiai dėmesio sulaukęs įrašas „Ketvirčio amžiaus krizėj“ paskatino toliau plėtoti temą ir aptarti, kas trukdo gyventi taip, kaip norime ir ką daryti, kad ketvirčio amžiaus krizė neužsitęstų.

Baimė kažką keisti

Pagrindinis dalykas, kuris trukdo žmonėms keisti savo gyvenimus yra baimė. Baimė likti paskutiniu, nespėti į traukinį, neturėti gero darbo ir t. t. Nuo pat mažumės mes buvome auginami pagal modelį mokykla – universitetas – darbas – vedybos – vaikai – pensija. Visas šis modelis yra pagrįstas savotiškomis lenktynėmis su savimi ir kitais. Dauguma bijo nukrypti nuo šio modelio, nes  už jo ribų prasideda nesaugumo zona. Vienu metu aš irgi buvau įsitvėręs šio modelio ir tik nesenai pradėjau reflektuoti visai kitokį gyvenimo būdą. Tuo metu galvojau apie karjerą, pinigus, valdžią, tačiau galiausiai suvokiau, kad po daugybės metų mes prisiminsime ne ofise praleistas valandas, o įspūdžius, nuotykius ir iššūkius. Mūsų gyvenimas pernelyg trumpas, kad galėtume leisti prabangą didesniąją jo dalį praleisti uždirbinėjant pinigus kitiems.

Tikriausiai ne vieną nervina ir giminaičių klausinėjimai „kada vaikučių pirksit?“, „ar negalvojat apie savo būstą?“, „ar ne laikas surimtėt?“ ir t. t. Reikia tik prisiminti pro kokią „teisingo gyvenimo būdo“ propagandos mašiną praėjo visos tos „teisingai gyvenančios“ tetutės ir suvoksime, jog nereikia nervintis dėl žmonių reakcijos į tai, kaip gyvename, nes jų nuomonė dirbtinai suformuota.

Jei nežinai ko nori – nereikia skubėti griebtis bet kokių studijų, bet kokio darbo ir bet kokio partnerio. Mes turime galybę laiko ieškoti savęs ir nėra gyvenime kažkam tinkamo momento – visas laikas yra tinkamas. Aš manau, kad ir kaip kartais sunku, bet reikia gyventi kaip gyvenasi, nesistengiant sprausti savęs į rėmus.

O ką pagalvos kiti?

Mes net patys to nesuvokdami esame įtakojami tėvų, visuomenės ir draugų. Visi iš mūsų tikisi tam tikro rezultato gyvenimo lenktynėse. Natūralu, kad jų nuomonė mums svarbi ir mes jų nenorime nuvilti. Bet iš tiesų tai yra viena didžiausių klaidų, kai stengiamės įtikti kažkam ir pateisinti jo lūkesčius. Tokiu būdu, abiturientai sustoja į ekonomikas, nes jų tėvai prieš penkis metus perskaitė, kad tai perspektyvi specialybė, biuro darbuotojai metai iš metų kankinasi nekenčiamame darbe, o didžioji dalis tiesiog atbunka nuo visko ir „gyvena, nes visi taip gyvena“. Nėra vieno teisingo gyvenimo būdo ir vieno teisingo patarimo, tačiau žinau, kad „gyventi taip, kaip gyvena visi“ yra didžiausia klaida, kurios draugiškai siūlau nedaryti.

Mes patys savo priešai

Dažnai ir mes patys esame pokyčių priešai. Bijome nežinomybės, bijome neturėti pinigų arba tingime kažką keisti. Studijų metu yra galimybių išvykti studijuoti pagal Erasmus mainų programą, tada atlikti užsienyje praktiką, iškeliauti į Work and Travel ar šiaip savanoriauti. Aš nepasinaudojau nė viena iš šių galimybių. Minčių buvo, bet matyt baimė ir nesugebėjimas išeiti iš komforto zonos nugalėdavo. Nesakau, kad būtinai reikia kažkur važiuoti, iššūkių galima surasti visur, bet žmogeliukams ir mažos, posovietinių kompleksų kamuojamos, Rytų Europos šalelės, vis dėlto tai itin rekomenduotina.

Kaip žinoti ko nori?

Atsakymas vienas – bandyti viską. Didžiausias šių laikų mitas yra, kad neturime laiko. Laiko visuomet atsiranda internetui, alaus gėrimui ar šiaip šudinėjimui. Produktyviai išnaudojant savo laiką, nebijant keisti savo gyvenimo, galime patirti nuostabių dalykų. Pažįstu žmonių, kurie per studijų metus nedalyvavo niekur ir spėkit kokioj institucijoj jie dabar sėdi užsiregistravę su savo bakalauro ar magistro diplomais? Visai kitokia situacija su tais, kurie kažką veikė, kurie ieškojo savęs ir nebijojo nerti į nežinomybę. Niekada nesužinosime ko norime iš gyvenimo, jei nieko nebūsime pabandę.

Mano pokytis vėlyvas, aš tik dabar pradedu suvokti kaip noriu gyventi. Pykstu ant savęs, kad nesu nuveikęs daugiau, kad kažkas neatėjo ir laiku neįspyrė į šikną. Dabar galiu tik stengtis nekartoti praeities klaidų ir labai linkiu, kad ir kiti jų nekartotų.

Šie įrašai apie gyvenimo pasirinkimus man yra savotiška terapija ir būdas visų pirma pačiam sau išsikristalizuoti paprastas ir elementarias tiesas. Jei nors vienas žmogus, bent sekundei susimąstys, vadinasi buvo verta. Nemanau, kad šiame įraše pasakiau kažką naujo, tačiau kol neperskaitai juodu ant balto, kartais nesusimąstai apie, atrodo, elementarius dalykus.

Susiję įrašai:

Ketvirčio amžiaus krizėj