Tag Archives: rusija

Elbrusas. Pasivaikščiojimas iki Pastuchovo uolų ir poilsis.

Penktoji diena

Jau nuo pat ryto lyg skruzdėlių kolonijos baltame kalno fone vinguriuoja kopėjų grupelės. Šiandien – ketvirtoji ir paskutinė mūsų aklimatizacijos diena. Užsidedame plastikinius batus, prisisegame kates ir keliaujame aukštyn. Pradžioje keista avėti šiuos transformerio batus, bet ilgainiui pasirodo, kad su jais visai patogu.

DSC_0357

Kylant aukštyn stiprėja vėjas, tenka apsirengti striukę ir pirštines. Kiekvienas žingsnis reikalauja daug daugiau pastangų, negu jų reikėtų būnant apačioje. Jaučiasi deguonies trūkumas, todėl kas keliasdešimt metrų sustoju atgauti kvapą. Maždaug nuo 4500 m. pradeda lengvai mausti galvą, bet kol kas tai gyventi netrugdo.

DSC_0352 DSC_0359

Netrukus pasiekiame mūsų šios dienos tikslą – Pastuchovo uolas, esančias maždaug 4750 m. aukštyje. Jos driekiasi gerus porą šimtų metrų, sudarydamos septyneto formą. Šiame aukštyje jos yra vienintelis sniegu ir ledu nepadengtas objektas. Iki Pastuchovo uolų viršaus iš mūsų dešimt pakilome šešiese. Likę apsiribojo šiek tiek mažesniu aukščiu.

1 2

Atsigeriam arbatos, šiek tiek užkandam ir keliaujam žemyn. Žemyn keliauti, aišku, lengviau. Pradeda lynoti. Dėl skirtingų judėjimo greičių, išsiskirstom ir bene nuo pusės kelio einu vienas. Lietus vis stiprėja, karts nuo karto sudundena griaustinis.

Kai kur susidarę ištisi upeliai, kurie šniokšdami leidžiasi žemyn ir graužiasi po sniegu. Vietomis matosi pragraužtų nemažų plyšių, į kuriuos įpuolus turbūt tilpčiau visas. Įdomus jausmas, ypač einant vienam. Baterija po truputį senka ir darausi vis lėtesnis. Jaučiuosi velniškai pavargęs. Grįžus prireikia nemažų valios pastangų išsivaduoti iš šlapių drabužių. Tada papietauju ir einu į lovą. Besileidžiant galva įsiskaudėjo jau gerokai, bet iš principo negeriu jokių vaistų.

3 4

Nusnaudus valandėlę, žvalesnis nesijaučiu. Tačiau galvos skausmas aprimsta ir po truputį jaučiu grįžtančias jėgas. Pasirodo galvas besileidžiant žemyn nukirto praktiškai visiems, išskyrus Vyčiui, todėl nieko keista, kad ir toliau voliojamės lovose. Vakare sušvinta saulė, sukabinam lauke šlapius drabužius.

Šeštoji diena

Po keturių dienų aklimatizacijos šiandien ilsimės ir niekur neiname. Naktį siautė gūsingas vėjas, smarkiai lijo, griaudėjo, kad net mūsų bačka kartais siūbuodavo. Garso efektai – aukščiausio lygio dolby digital surroundas, nes stichija kaip reikiant smaginosi.

O štai taip mes pasveikinome Kristijoną Donelaitį su 300 metų gimimo jubiliejumi.

O štai taip mes pasveikinome Kristijoną Donelaitį su 300 metų gimimo jubiliejumi.

Ryte  Dima padarė šiokius tokius mokymus apie judėjimą su katėmis, naudojimasi ledkirčiu ir pan. Diena apniukusi, kartais palyja, o Elbrusas paskendęs baltoje migloje. Atrodo, kad jis net neegzistuoja. Prinešame iš ledyno į virtuvę  vandens, iš kurio po to verda visiems sriubas ir arbatą. Šitoje virtuvėje valgome tris kartus per dieną ir aš jau pradedu manyti, kad po Elbruso ne numesiu, o priaugsiu svorio. Virėja arba bufetava, kaip mes ją tarpusavyje vadinam, visada kiekvieno atskirai paklausia ar nenori pakartot. Ir mes, aišku, kartojam. Sėdim prie ilgo stalo, didesnė dalis su kepurėmis. Bačkose dušų nėra, todėl mes šiek tiek praradę prekinę išvaizdą ir saugom vienas kitą nuo savo riebaluotų galvų vaizdo.

Didelę dalį dienos praleidžiame lovose, nes nelabai yra ką veikti, o ypatingai tokiu oru. Šiąnakt niekas į Elbrusą neįkopė dėl prastų oro sąlygų. Įdienojus grįžo kiaurai permirkusi amerikiečių komanda, kuriai iki viršūnės pritrūkos vos poros šimtų metrų. Orų prognozės ateinančioms dienoms nieko gera nežada…

Nuotraukos iš mano ir Dainiaus Babilo galerijų.