Tag Archives: skaitymas

Knygų graužiko užrašai #1

Turiu šiokią tokią knygų graužimo maniją. Kartas nuo karto bandysiu parašyti, ką sugriaužiau pastaruoju metu. Taigi jūsų dėmesiui pirmasis bandymas.

Levas Tolstojus „Karas ir taika“

Perskaityti Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“ nėra pats lengviausias uždavinys – viso 1500 puslapių, kuriems sugaišau apie mėnesį. 1500 puslapių kaip bebūtų jau yra sportas. Įspūdžiai dvejopi: knyga patiko, bet yra pernelyg ištempta. Romanas pasakoja apie keleto šeimų gyvenimus Rusijos ir Prancūzijos karo kontekste. Tolstojus daug dėmesio skiria karo eigos aprašymui, kariuomenių išsidėstymui ir apskritai karo kaip išskirtinio istorinio bruožo nagrinėjimui. Tie nuolatiniai aprašymai vargina ir atitraukia nuo pagrindinio knygos veiksmo. Tolstojaus herojus – ieškantis, nuolatos valdomas vidinių aistrų ir išgyvenantis įvairius asmenybės virsmus. Knygai sunku išlaikyti dėmesį: kol vyksta romano vyksmas skaityti įdomu, bet ilgi aprašymai praslysta taip, kad perskaičius kartais neatsimindavau ką skaičiau… Atsižvelgiant į literatūrinį kūrinio kontekstą XIX a. vidurį, kūrinys gyvai ir išsamiai atsiskleidžia tuometines visuomenės nuotaikas, pristato aukštuomenės gyvenimo realijas ir dramas. Perskaityti verta, bet valios kartkartėmis reikės daug.
7/10

kurtKurt Vonnegut „Čempionų pusryčiai“

Ši knyga absurdo, juodojo humoro ir visuomenės kritikos rinkinys. Fabula knygoje užima ganėtinai antraeilę vietą. „Čempionų pusryčių“ pagrindas lipdomas iš įvairių gabaliukų, jungiamų asociacijų principu. Rašoma apie vieną dalyką, tada nuo jo pereinama prie kito, tada dar prie kito. Taip aprašoma daugybę veiksmui jokios įtakos neturinčių žmonių, vietų ar įvykių. Tačiau tai kartu ir yra knygos išskirtinumas. Vonnegutas šaiposi iš tradicinės literatūros klišių, siekia šokiruoti ir priversti susimąstyti. Knygoje pilna įvairių paveiksliukų,  kurie labai pagyvina pasakojimą. Tai nėra dailininko iliustracijos, o knygos pasakojimo dalis. Knyga smagi ir netradicinio stiliaus. Didelės išliekamosios vertės ji gal ir neturi, bet laiko praleisto skaitant nesigailiu.
8,5/10

jimmorrisonJim Morrison „The Lords and The New Creatures“

Jim Morrison pirmiausiai žinomas kaip legendinės grupės „The doors“ vokalistas. Būdamas ganėtinai susipažinęs tiek su „The doors“ kūryba, tiek su paties Morrisono asmenybe, skaitydamas atradau daugybę „doorsiškame“ mąstyme vyraujančių motyvų: šamaniškumas, minia, spektaklis, dionisiškumas, dievai, menas, svaigulys, beprotybė.

Girdinčiam Morrisono pavardę pirmą kartą, dauguma tekstų gali pasirodyti kaip nelogiški minčių kratiniai. Poezija proziška, t. y. rimavimo nėra. Dažnai pasitaiko kelių žodžių sentencijų, kurios publikuojamos po vieną puslapyje. Sudėjus jas visas į vieną vietą, knygą nors ir taip nestora, dar gerokai suplonėtų. Išvada – puikiai tiks karštą vasaros dieną, padėjus galvą ant kuprinės, kelyje.
8/10

Paulius Norvila „Kortų traukimas tėra tik dalis ritualo“

Paulius Norvila yra spjūvis visai pseudointelektualiai ir naftalinu trenkiančiai lietuviškai poezijai. Jo „Septyni metų laikai“, kurią pirmąsyk perskaičiau dar mokyklos laikais, puikiai apibūdinama žodžiais ant knygos nugarėlės „viskas man ten gražu“. Antrajame savo poezijos rinkinyje Norvila suproziškėjo ir tai vietomis šiek tiek erzina. Knyga dvilypė: esama nemažai eilėraščių, kurie primena pirmąją knygą, kita dalis, jau žymi kitokį posūkį kūryboje, kuris man atrodo dar nėra „išieškotas“. Dingsta lengvumas skaitant, kai žodžiai tiesiog patys liejasi, reikalaujama daugiau susikaupimo ir įsitraukimo. Viskas kiek kitaip, bet tikrai ne blogiau.
7/10