Tag Archives: stažuotė

Debiutuojam mokytojų kėdėse

20141009_130800Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad mokytojo kėdės čia nėra, kaip nėra ir stalo. Lietuvoje įprasta, kad kiekviename kabinete yra mokytojo stalas, ant kurio jis laiko knygas, sąsiuvinius, užduotis ir pan. Čia viskas kiek kitaip. Kabinetuose dažniausiai net nėra kur pasidėti daiktų, todėl viską tenka laikyti ant žemės. Vienoje klasėje šone stovėjo stalas, galvoju pasidėsiu kuprinę ant jo. Vaikai, kad pradės rėkti: „Nedėkit, murzina!“. Iš tiesų, stalas nevalytas nežinia kiek metų. Grindys irgi purvinos, ką paliesi – visur dulkės.

Continue reading

Aistės nuotykiai pas siuvėją ir daktarus

DSC_0646Kaip aš siuvausi kurtą

Esu 178 cm ūgio šviesiaplaukė, kurios oda atrodo per šviesi net Lietuvoje. Tad nieko keista, kad įsimaišyti į minią Indijoje man sunku. Hyderabadas yra itin konservatyvus ir čia moterys visuomet dėvi indiškus apdarus. Vienas iš būdų kaip man tapti mažiau pastebima – pasistengti rengtis kaip visos.

Indiškas saris yra daug pastangų reikalaujantis drabužis (ar bent jau taip atrodo), todėl mano pasirinkimas buvo kurta. Kurta – tai lyg spalvinga tunika iki kelių su prakirptais šonais, kad būtų lengviau judėti. Prie jos taip pat būtina dėvėti kelnes ir grakščiai užsimesti ant pečių ploną šalikėlį.

Continue reading

Šaltas vanduo, aštrus maistas ir kitos linksmybės

„Americans“, – rodo pirštu mažieji indai su šypsenomis nuo ausies iki ausies. „Aš iš Lietuvos, tai tokia maža šalis Europoje“, – atsakau. Niekam čia Hyderabade Lietuvos pavadinimas nieko nesako, tačiau dėl to net jaučiuosi kažkoks ypatingas.

Indijoje mes ne karves ganysim, o ir ne ožkas, kad ir kaip būtų gaila, o mokysime anglų kalbos. Mūsų mokykla Hyderabade turi kelis filialus, viename iš jų mes laikinai pagyvensim, kol susirasim priimtinesnę gyvenamąją vietą. Kol kas su Aiste esame priversti gyventi skirtinguose kambariuose: aš gyvenu vienas, o ji – su dar trimis kambariokėmis, japone, kolumbiete ir egiptiete. Pastarosios pripasakojo visokių įdomių istorijų apie keturias dienas dingusį vandenį ir elektrą, nesukalbamą mokyklos administraciją ir neskanų maistą.

DSC_0494-001

Pirmą dieną buvau nugrūstas į priplėkusį kambarį, be lango ir gryno oro, su daugybe dulkių ir šaltu vandeniu. Po to persikėliau į kitą, dabar jau turiu langą, tačiau ir toliau prausiuos šaltu vandeniu. Tiesa, jis ne ledinis, gyvent galima, todėl nesuku galvos laukdamas kol pradės bėgti šiltas vanduo. Dušo nėra, kranas man žemiau juosmens, todėl prausimasis vyksta su puslitriniu puoduku. Už tai sužinojau kaip iš tiesų taupiai galima išsimaudyt. Turim tarnaitę, kuri šluoja mūsų kambarius ir atneša maisto. Ji šneka hindi, kartais įterpdama vieną kitą anglišką žodį.

Mokykla mums duoda ir maisto, bet stažuotojai jo beveik nevalgo. Pagrindą sudaro ryžiai su įvairiais padažais. Retai man kas nors čia būna skanu, o kartais ir velniškai aštru, todėl šitą racioną paįvairinam pirktiniu maistu. Maisto šiaip mažoka, nebent būčiau nusiteikęs kiekvieną dieną valgyt po kilogramą ryžių, bet aš ir šiaip nesu didelis jų gerbėjas. Nemažai stažuotojų šioje vietoje ilgai neužsibūna ir persikelia į kokį butą. Taigi rezgam planus kaip ir mums iš čia greičiau išmigruot. Mokyklos požiūris į stažuotojų gyvenimo sąlygas ganėtinai atsainus, bet kadangi čia Indija, niekuo perdaug nesistebiu.

Keliu tenka dalintis ir su keturkojais draugais.

Keliu tenka dalintis ir su keturkojais draugais.

Buvome susitikę su mokyklų tinklo administracija, pasirašėme stažuotės sutartį, papasakojo apie darbą ir panašius reikalus. Tada ilgai skundėsi kokia bloga yra stažuotoja iš Kinijos, net perskaitė kažkokį jos laišką. Kinė savo ruožtu pasakoja, kokia bloga yra administracija. Iš esmės ji daug kur teisi, bet kartais jai trūksta diplomatijos, o be šito nieko čia nepasieksi. Mes stengiamės nuo visų šitų intrigėlių laikytis atokiau.

Stebėjau mokyklos kieme žaidžiančius vaikus, matyt, fizinio lavinimo pamoka buvo. Dvi mergaitės mėto viena kitai krepšinio kamuolį, dvi kažkokį plastikinį žiedą, berniukai sustoję ratu kartu su mokytoju mušinėja kamuolį lyg tinklinį žaisdami. Tik kamuolys futbolo, o ir vaikai su uniformomis, o  ne su sportine apranga. Ant visokių pievelių jaunimas paprastai žaidžia kriketą. Aš kol kas pažiūriu į juos pavydžiai, jaučiu reikės kada prie progos prisitrint pažaist.

Pasirodo už kelių dienų nuo mūsų atvykimo prasideda kažkokia indų šventė, o tai reiškia dešimties dienų atostogas mokykloje. Taigi mokysime jau tik po jų. Viena vertus, norisi greičiau pradėti, kita vertus, už tas atostogas sumokės, todėl labai irgi neliūdim. Mūsų mėnesinė alga sieks 325 dolerius ir tai yra daugiau negu gauna eiliniai tos mokyklos mokytojai. Tik prisaikdino nesakyt jiems.

Pirmieji įspūdžiai iš Indijos

2014-09-23 15.04.30Du vyrai Mumbajaus oro uoste eina susikibę už rankų. Ir ne todėl, kad Indija būtų LGBT friendly, pasirodo dviems vyrams taip išreikšti draugystę šioje šalyje yra visai normalu. Tiek Mumbajaus, tiek Hyderabado oro uostai nuteikia apgaulingai: viskas švaru, tvarkinga, kadangi naktis, dar ir ganėtinai ramu. Vienas autobusas, trys lėktuvai, keletas filmų, vienas žurnalas, daug muzikos ir mažai miego – toks mano kelias į naujus laikinus namus Hyderabade.

Vietinis AIESEC‘ietis nupasakoja kaip nuo oro uosto atvažiuoti iki miesto. Jokių ženklų žyminčių stoteles nėra, vairuotojas tiesiog šūkteli jų pavadinimus, tačiau lietuviškai ausiai jie mažai ką sako. Vis dėlto pasiklausinėjus kažkaip pavyksta išlipti tinkamoje stotelėje. Ten mus pasitinka indas Abhinay su kuriuo pratęsiame kelionę autorikša.

Indijos gatvių chaosas pradžioje pribloškia – viską ką žinojote apie vairavimą, čia galit pamiršti. Gatvėse nėra skiriamųjų linijų, šviesoforų ir perėjų vienetai. Vairuotojai manevruoja vienas tarp kito kaip pamišę. Signalizavimas arba liaudiškai tariant pypsinimas gali reikšti ir priminimą apie save, ir posūkį, ir šiaip neaišku ką. Kelyje daugybė motociklų, mopedų ir kitų dviračių transporto priemonių. Šalmą dėvi gal vienas iš penkių šimtų. Kartais važiuoja tryse ant vieno motocikliuko arba vežasi kartu žmoną su pora vaikų. Viskas europietiškos kultūroms sužalotam žmogui atrodo baisingai nesaugu. O kur dar visur besipainiojantys pėstieji, nes šaligatvių čia retai sutiksi.

2014-09-23 15.03.38

2014-09-23 15.49.54

Hyderabade, anot statistikos, 6,8 mln. gyventojų, nors vietiniai sako, kad gal net 8-10 mln. Niekas tiksliai nežino. Taigi esame mieste, kuris pagal gyventojų skaičių du tris kartus didesnis už Lietuvą. Ir tas jaučiasi: žmonių visur tiršta, skamba mašinų signalai, o oras sausas, dulkėtas ir nešvarus. Vietomis šalia kelio maklinėja ožkos ir karvės arba koks suvargęs šunėkas.

Apšiurusius pastatus keičia lūšnynai: kai kur stūkso vos kelios pašiūrės, kitur šimtai. Neretai važiuojant pro tokias vietas smarkiai dvokia. Vietiniai prispyrus reikalui lekia į pirmus pasitaikiusius krūmus arba neprieina ir iki jų. Bet smarvės klausimu kol kas reikalai visai geri, tikėjausi, kad bus blogiau. Visi į mus spokso, nors nieko čia keista. Lietuvoje lygiai taip pat spokso į juodaodžius. Taigi pažiūrėsim koks pasaulis kitoje barikadų pusėje. Aš tai dar aš, tačiau Aistės blondiniška galva, manau indams išvis keistas reiškinys. Visi juodaplaukiai ir mus čia iš tolo pastebėsi.

DSC_0485 DSC_0486 DSC_0490

Yra ir kita Indija. Apsiginklavusi išmaniaisiais telefonais, auksiniais žiedais ir kostiumais. Antrą dieną apsilankėme didžiuliame prekybos centre, panašiame į mūsiškius akropolius, kuriame renkasi labiau pasiturintys indai. Spokso, aišku, į mus gal tiek pat, kiek ir gatvėje, bet ne taip atvirai. Prie prekybos centro įėjimo lyg oro uoste kiekvieną apieško ir praskanuoja kuprinę. Vėliau nusipirkus maisto, praeinančių paprašoma parodyti čekį. „O kas, jei būčiau išmetęs?“ – klausiu mus lydinčio indo. „Kadangi jūs europiečiai, jus paleistų, bet indas greičiausiai turėtų problemų. Viskas dėl saugumo.“ O šiaip prekybos centras primena namus, nes viskas sukalta pagal vakarietiškus standartus.

Įspūdžių gausybė ir net nežinau kaip viską aprašyti. Gyvenimas čia taip kardinaliai skiriasi nuo mums įprasto, kad kiekvienas kampas įdomus. Kartais šlykštus, kartais erzinantis, kartais baugus, bet turbūt todėl mes čia ir atsigrūdom.

Už mėnesio laukia kelias

DSCN0177Už mėnesio vasara – už mėnesio pradėsime pirmąjį mūsų nuotykių etapą. Birželio 2 d. skrendam į Paryžių, iš ten tranzuosime iki pat Prancūzijos apačios ir pradėsime 800 kilometrų žygį į Santiago de Compostelą. Mintis gimė ilgomis ir nuobodžiomis dienomis ofise ir kuo labiau aš apie tai galvojau, tuo labiau supratau, kad trūks plyš reikia įgyvendinti. Turime beveik viską ko gali prireikti kelyje, todėl tereikia prastumti paskutinį nuobodų mėnesį darbe.

Pagaliau susiderinom dėl stažuotės Indijoje: rugsėjį pradėsime mokytojavimo karjerą Hyderabade. Mano žinios apie šį miestą ganėtinai paviršutiniškos, todėl per likusį laiką reiks jas pagausinti. Liko susitvarkyti nemažai popierizmų, nusipirkti bilietus, pasiskiepyti ir susiveikti vizas. Skiepytis keliausim jau šią savaitę, o visą kitą – jau kaip išeis.

Netikėtai, gan greitai pavyko išnuomoti butą, todėl už savaitės tapsime benamiais. Čia turbūt ir buvo svarbiausias darbas, kurio neatlikus negalėtume išvykti. Beliko nemaloniausias dalykas – išsikraustymas.

Man liko dirbti dar 22 dienas ir visos mano mintys, aišku, skraido apie viską – tik ne apie darbą.

Kaip mums sekasi ieškotis stažuotės Indijoje

9320566-illustration-of-the-india-flag-on-map-of-country-isolated-on-white-backgroundPastaruoju metu ganėtinai intensyviai ieškomės stažuotės Indijoje. Apie šią šalį ir stažuočių kokybę teko išgirsti nemažai kontraversiškų dalykų, tačiau vis vien ten stipriai traukia. Pradžioje svarstėme ir apie Europos šalis, bet galiausiai nutarėme važiuoti į nepažintą žemę, o ne į sterilius ir nuspėjamus Vakarus.

Stažuotės ieškome per organizaciją AIESEC. Turime priėjimą prie duomenų bazės, kurioje galima peržiūrėti pasiūlymus pagal šalis, tuomet išsirenki kas patinka, siunti CV, apturi pokalbį ir jei atrenka – važiuoji. Sistema kaip ieškantis paprasto darbo.

Nusprendėme, jog sėdėjimas ofise nevilioja, todėl ieškome stažuotės mokyti vaikus anglų kalbos. Patirties aišku šioje srityje mes neturime, bet susidarė įspūdis, kad indai neypatingai į tai kreipia dėmesį.

Kol kas turėjome pokalbius su keturiomis skirtingomis mokyklomis iš Chandigarh, Delio ir Hyderabado miestų. Lietuvai pasukus laikrodį, mūsų ir Indijos laikas skiriasi vos 2.30 valandos. Mes vis dar dirbam, todėl tariamės dėl pokalbių ryte prieš darbą arba šeštadieniais.

Tik su viena  mokykla pavyko iš karto sutarti dėl pokalbio ir atsakingas asmuo nevėlavo. Su likusiomis pokalbiai būdavo vis atkėlinėjami, mokyklų atstovai vėluodavo arba išvis nepasirodydavo. Mums įpratusiems prie europietiško punktualumo ir žodžio laikymosi tai šiokia tokia keistenybė. Interneto ryšys pokalbių metu beveik visada nekokybiškas, o dėl stipraus akcento, kartais sunku suprasti ko klausia.

Susidarė įspūdis, jog mokykloms nėra labai svarbu kas atvažiuos. Užduodami tie patys šabloniški klausimai, ką esi baigęs, kodėl nori į stažuotę, ar turi patirties mokant ir pan. Nesistengiama giliau pažinti motyvacijos, kompetencijų ir asmenybės. Mes savo ruožtu stengiamės išgauti informacijos apie maitinimą, algą ir apgyvendinimą. Kadangi ieškome stažuotės dviese toje pačioje mokykloje, šie klausimai itin aktualūs.

Kol kas dvi iš keturių mokyklų atsakė, jog negali priimti dviejų stažuotojų, viena patvirtino, kad galim atvaryt, bet atmetėm jų pasiūlymą, nes netenkino sąlygos. Esame arti to, kad susitartume su Delyje esančia mokykla, tačiau jų pažadai gan nepatikimai atrodo, todėl vis dar delsiam. Visi stažavęsi Indijoje anksčiau rekomendavo išgauti iš indų raštiškus patvirtinimus, jog gausime žadėtas gyvenimo sąlygas. Pasirodo, būna, kad nuvažiuoji į stažuotę, o ten viskas priešingai negu kalbėjo. Bus įdomu.