Tomis pačiomis kelnėmis – ir į darbą, ir į barą

Karts nuo karto išgirstame apie prastą ir lietingą orą Lietuvoje. Čia blogo oro beveik nebūna, temperatūra svyruoja tarp 30-37 laipsnių. Toks karštis gal tiktų tingioms atostogoms, besivartant prie vandens, bet nelabai tinka darbui lauke. Ryte dar būna šiek tiek vėsiau, bet po to prasideda pirtis. Neretai mes visą dieną praleidžiame po saule ir nors iš karščio nemirštam, bet entuziazmas kartais jau nukeliauja į antrą planą.

Žinoma, gal reikėjo atsižvelgti į tai, kad vasarą Portugalijoje tikrai šilta ir pasirinkti kitą šalį, bet dėl patogios lokacijos kitaip neišėjo. Darbų paskirstymas kartais irgi būna nelabai logiškas: pirmąją dienos pusę, kai dar kažkiek vėsiau, praleidi dirbdamas patalpoje, o po pietų, kai kepina kaip reikiant – keliauji į vynuogių laukus.

2014-07-11 17.07.17 (1)

Dauguma darbuotojų visiškai nekalba angliškai,  o tai atima galimybę suteikti daugiau prasmės savo darbui ir sužinoti plačiau apie gyvūnų ir augalų priežiūrą. Savanoriai irgi sunkiai rezga sakinius anglų kalba, todėl palaikyti normalesnį pokalbį galima vos su keliais žmonėmis.  Iš tų kas rezga, viena jau išvažiavo namo, o kitas ruošiasi – taigi kalbėjimo dar sumažės.

Aistelei trūksta saldainių. Artimiausia parduotuvė už poros kilometrų ir eiti kojomis ten visai nesinori. Nors savotiškai tai ir gerai, nes neišleidžiame nė cento ir apsaugome skrandžius nuo junk foodo vilionių. Kartais kas nors paveža iki miestelio, bet labai tais pasivažinėjimais nepiktnaudžiaujam.

DSC_0799 DSC_0824

Fermos aprašyme WWOOF Portugal svetainėje buvo skelbiama, kad savanoriai galės naudotis vienu iš kelių dviračių. Realybė, deja, skiriasi nuo aprašymo: čia esantys dviračiai yra visiška šlamšto krūva, kiaurom padangom, be stabdžių, bėgių ar dar kitaip sulaužyti. Važiavimas su jais neįmanomas ir jie tiesiog rūdija suversti į kampą.

Taip pat buvo rašoma, kad reikia turėti darbinius batus, drabužius ir pirštines. Jei būtume važiave į Portugaliją iš Lietuvos, be abejo šitais dalykais būtume pasirūpinę. Kadangi prieš tai ėjome Camino de Santiago, nesinorėjo jokio papildomo svorio į kuprinę, todėl darbinių drabužių neturim. Dirbam su tais pačiais batais ir rūbais, kuriais praėjome Ispaniją. Turiu tik vienas kelnes, todėl prieš savaitgalį jas tenka išsiskalbti, kad būtų su kuo nueit į vietinio kaimo barą. Pirštines šiaip ne taip gavau fermoje, nors dauguma savanorių dirba be jų. Kartais susidaro įspūdis, kad turi džiaugtis ir būti dėkingas už galimybę čia 8 valandas dirbti.

Savaitgalį po ilgesnio laiko pramankštinome kojas ir nuėjome keletą kilometrų iki tokios atšiaurios, akmenuotos upės. Vanduo šaltas, daugybė akmenų – pasiplaukiojimui nelabai tinka, bet pasikarstyt tais akmenimis pat tas. Driežai, didžiuliai kaktusai, savanas primenantys peizažai – viskas įdomu, pasimiršta prakaitas, purvas, bjaurus Rafaelio žadintuvo garsas, tingūs rytai ir vakarai. Laikas reliatyvus kaip niekad.

Ryžiai

Ryžiai

 

2 thoughts on “Tomis pačiomis kelnėmis – ir į darbą, ir į barą

Comments are closed.